Purvinas auksas. Tamsos apgultis

6 SKYRIUS: Šermukšnio riba

(Traviata):

Nors visa tirtėjau iš nuovargio, niekaip negalėjau prisiversti užmigti.

Visa troba skendėjo tamsoje, išskyrus tai, kad langelyje pro tarpą dar tebesimatė žaižaruojančios šviesos pliūpsniai.

Ten miegojo Daumantas.

Akimirką pasijaučiau nesaugiai, bet papešiojusi permirkusio audeklo siūlus ir giliau apie viską pamąsčiusi, sugebėjau nugalėti savo abejones.

Medalionas vis dar kabėjo man ant kaklo, tačiau nenorėdama, kad šis liestųsi prie odos, padėjau jį greta savo galvos, ant pagalvės.

"Į kokias velnio pinkles aš įsivėliau".

Leidau sau akimirką mintimis nuklysti į namus.

Kažin ką veikia Nerida su vaikais? Mažieji pusbroliai tikriausiai jau paaugo, nuo to laiko, kai paskutinį kartą juos mačiau. Galbūt Nerida jau susitaupė pinigų, kad galėtų nusisamdyti namų tarnaitę, kadangi darbo jėgos, po mano išvykimo ten ženkliai sumažėjo. Kur dingo Lidelija? Ar ji vis dar gyva? Galbūt taip ir galbūt ne. Jaučiausi kalta, kad negalėjau niekuo jai padėti. Kas per vieta tas Salemas? Ar dar atsiras proga man ten nuvykti? Galbūt man pavyktų išpirkti Lideliją iš tų-

Kvapą man sulaikė netikėtas stuksenimas į langą.

Gal man pasirodė. Galbūt tai girdėjo ir Daumantas, esantis kitame kambaryje?

Po to pasigirdo dar vienas garsus stuksenimas.

Atsikėliau iš guolio. Kojas suriečiau po savimi.
Ar tai iš tikrųjų vyksta?
Pasislėpiau po patalais iškišdama tik dalį galvos, kad galėčiau stebėti aplinką.

- Atidaryk, tu maža nenaudele! - pasigirdo pažįstamas balsas.

Po ilgo laiko sugebėjau atsikvėpti. "Eleaunora", - šykščiai susiraukiau.

- Eik šalin! - sušnypščiau kuo tyliau, mėgindama neprižadinti kitų gyventojų. - Aš negaliu. Ne dabar!

- Aš įsakau dabar! Tučtuojau atidaryk tą prakeiktą langą!

Mane persmelkė jaudulys.
Daumantas sakė kaip tik to ir nedaryti. Dar be to, čia ne mano namai. Nejau aš imsiu ir pažeisiu visus šeimininkų nurodymus?

- Kai trečią kartą pabelsiu, manęs jau nebebus, - griežtai paskelbė ji nagais draskydama stiklą.

Nuo šaižaus garso man kūnų perėjo nemalonus drebulys.

Nusikeikusi nusimečiau nuo savęs pūkinę kaldrą.
Įpusėjusi sustojau.
O kas jeigu Daumantas nemelavo. Gal tikrai po lova gyvena bildukas?
Pastaruoju metu neturėjau kitos išeities, kaip tik tikėti tokiomis nesąmonėmis.

Norėdama patikrinti, ar tai tiesa, ant grindų numečiau kaldrą. Nieko nenutiko.

Tyliai padėjusi pėdas ant girgždančių grindų, kuo tyliau priėjau prie lango. Nedrįsau net įkvėpti.
Jeigu Daumantas sužinotų, ką aš išdarinėju, tučtuojau išspirtų mane laukan.

Atkėlusi sklastį atvėriau gėlių raštais apipaišytas langines.
Stikle pasirodė išblyškęs Eleaunoros veidas, vėl toks pat baisus, kai pirmą kartą ją išvydau.

Ji perskaičiusi mano mintis šlykščiai išrietė savo lūpas ir parodė pajuodusius dantis.

Tačiau vos spėjus atidaryti langą, ji netikėtai spjovė man į veidą.

- Už ką!? - numykiau pirštais šluostydama nuo akių ir burnos tirštas gleives. Buvau gerokai įniršusi.

- Tai siauralapis gaurometis. Tau to prireiks, - užkimusiu balsu tarė ji, iššiepdama dantis pastebėjus šermukšnį. - Negali dabar miegoti. Tau reikia kuo greičiau nešdintis iš čia.