Purvinas auksas. Tamsos apgultis

5 SKYRIUS: Neapykantos priemaiša

Ant stalo pabiro aguonų sėklos.

- Uoj, - sumurmėjo Liubertas kaltu žvilgsniu žvelgdamas į netvarką.

Jaronas išsišiepęs smulkiu delnu suėmė aguonų krūvelę ir subėrė atgal į lėkštę tuo pačiu pridėdamas sulysusį pirštą prie lūpų ir nebyliai paliepdamas broliui tylėti. Likusius grūdelius nušlavė nuo stalo vienu, staigiu mostu ir jie pabiro ant grindų.

Stebėdama dvynių išdaigas, lėtai pešiojau suglebusį vištos kūną, iš kurio ant grindų lašėjo iki galo dar neišbėgęs kraujas. Mano prijuostė aplipusi pūkų kuokštais vertė brolius nuolat iš juoko krizenti, tarsi pati būčiau virtusi dabar rakinėjama paukšte.

Diena ėjo vakarop.

Nors saulė nuolat riedėjo horizontu, gyventojams atrodė pavojinga kišti nosį į lauką. Esą geriau visą naktį nekrutins galūnių negu rizikuos savo brangiąja gyvybe norint laiku nusilengvint.

"Ha, kvailiai" - pamaniau sau nusivaipydama. - "Kas tokio amžiaus dar tiki netikromis žmonių pasakomis?". Pati netūrėjau didelio noro apsimetinėti, kad tai bent kiek man rūpi.

Krosnyje šokinėjo karšta liepsna. Jos mirgantys liežuviai, metė ant sienų mūsų ilgus tabaluojančius šešėlius, į kurios nasrus lindo tetulės kišamos sudžiuvusios šakos.
Nors buvo vėlus pavasaris, žiemos speigas vistiek neapleido šių vienišų žemių.
Tundroje šaltis buvo negailestingas žiemą, taip pat liko negailestingas ir dabar.

Žarstekliu pamaišiusi nuo karščio skylančias šakeles, Nerida įsitaisė Gerardo krėsle, priešais krosnį.

Pasikišusi verpstę, išraižytą segmentinėmis žvaigždėmis, ėmė kruopščiai sukti vilną pasinaudodama kitoje rankoje laikomu verpstuku.

Sugrįžo seni prisiminimai, kai Gerardas mėgdavo liežuvauti savo žmonai už akių. "Dievai žino, kokia ragana kartais ji gali būti" - sušnibždėjo jis priversdamas mane mažą springti iš juoko.
Kai Nerida atitekėjo į dėdės namus, jos kraitis buvo pripildytas ne vien tik dailiais darbais, bet ir išugdytu sugebėjimu puikiai verpti. Pagal papročius, tai dar tebėra būdinga kiekvienai šio meto moteriai, tik vargu, ne man, nes nuo pat tų gedulo dienų, buvau tiesą sakant ne savo noru atidirbti visus darbus, skirtus moteriai ir vyrui. Nuo to įkyraus man į gerklę kišamo darbštumo, švelnios jaunystės rankos pasidarė šiurkščios it žvyras, panagės pajuodusios, kad net buvo gėda rodytis kaimelio viešumoje. Tačiau kaip kitaip mes išgyventumėme jeigu ne kartu? Manau man nepavyktų. O gal..?

Prapjovusi paukštį skersai krūtinę, ranka išėmiau saują žarnų, ir sudėjau į audeklo atlapą pašonėje. Prieš sodrią ugnies šviesą kraujas švietė lyg skystas rubinas, ir ėmė tekėti žemyn į rankoves, sukeldamas šlykštų jausmą skrandžiui.
Pasklido dvėsenos tvaikas, bet suraukusi nosį, prisiverčiau iškęsti nosį griaužiantį, nemalonų kvapą.

Pasukusi sprandą sutikau žalsvai džiugias Jarono akis. Jis susidomėjęs stebėjo mano kruviną darbą, kol jo drovus antrininkas nusukęs žvilgsnį stengėsi nesusivemti.

- Papasakok mums istoriją, - paprašė jis išsišiepęs iki ausų.

Kai buvau visai maža, prieš daugelį metų, dėdė kaskart pasakodavo man istorijas atgabentas kartu su lauktuvėmis iš tolimų Kadelotės kraštų. Nežinia, ar jos buvo tikros ar tik išgalvotos jo sumanaus proto.

Jarono ir Liuberto dar buvo tik maži kūdikėliai, todėl senąsias jų tėvo istorijas buvo lemta perduoti iš mano lūpų.

Šyptelėjusi tyliai atsakiau:

- Gerai, bet šįkart perspėju, - pažvelgiau į jį rūsčiu veidu. - Nepertrauk manęs vidurį pasakojimo.

Jis surūgusiu veidu papūtė lūpas ir atsirėmęs veidą į delnus patogiai įsitaisė pasiruošdamas klausyti vienos iš tėvo pasakų. Žvilgtelėjusi į veido raudonį atgavusį Liubertą, akimirką pagalvojau.