Purvinas auksas. Tamsos apgultis

29.2 SKYRIUS: Sutartis po sutarties

(Madaras):

Fakelo tiršta ugnis nuolankiai linko prieš aršų tunelių vėją.

Spengianti tyla, kurioje viešpatavo žaižus skersvėjo balsas, besibraunantis pro visus įmanomus, tamsą įkalinusių, sienų tarpus.

Atsargiai, tarsi bijodamas, kad šios subirės, ranka pravėriau prieš save esančias duris, viena koja įstodamas į visiškai naują, man nežinomą patalpą.

Jie čia buvo.

Visi smėlėto kelio pėdsakai vedė būtent šia kryptimi. Patrakusiai tuksinčia širdimi ir vos delne nulaikoma, gęstančia šviesa, pasukau rizikingu keliu, kuris vedė į nežinomybę ir galiausiai neišvengiamą pavojų.

Jų ten daug. Per daug kad galėčiau prasmukti nepastebėtas. Vien pagalvojus kas galėtų nutikti jiems mane suradus, subloguodavo savijauta. Nežinomybė vertė mane jaustis tarsi būčiau tik bejėgis lingoso jauniklis.

Sustojęs prie sutrupėjusios ir siauros arkos, pabandžiau susitelkti į garsą. Spragsėjo tik kaistantis medis, į visas puses mėtydamas ryškias liepsnų žiežirbas.

Saleme diena prasideda su aušra, su pirmuoju danguje pasirodžiusiu saulės spinduliu. Žmonės šiame krašte bando išnaudoti kiekvieną šviesos akimirką, o sutemus slepiasi viduje - supratau iš to ką pastebėjau per šias kelias dienas čia viešėdamas - vargu, viešnagė čia atsiėjo man ištisą nežinomybės parą, kol atgavau savo prarastą nuovoką. Tačiau pagalvojus, staiga suvokiau: "Net ir čia žmonės bijo dartų".

Kadelotės žemumose visada sklando troški baimės migla. Kjerode, kur matosi tik giedras dangus, gyventojai kitaip nei čia, gali alsuoti ir nejausti išgąščio, kuris tarsi giltinės palydovas remiasi į tave aštraus durklo galu.

Staiga priekyje pasigirdo silpnai girdimi žmonių balsai. Kažkas šaukė. Ginčijosi, sprendžiant iš pakelto balso tempro.

Dėjęs žingsnį į priekį, akimirkai giliai susimąsčiau ir pasukau galvą į šoną.

Du keliai, bet vienas lemtingas išėjimas. Svarstant iš to ką prieš kelias akimirkas girdėjau, pirmasis pasirinkimas buvo kur kas pavojingesnis nei antrasis.
Vienas žingsnis pakeis viską.

Apkaltinęs save bailumu ir išsiblaškymu, nuėjau tuo keliu kur mano manymu buvo saugiausia. Be abejo, šiuo momentu, bėdų bei kontakto su aplinkiniais man reikėjo mažiausiai, todėl jau kiek labiau užtikrintas nužingsniavau pirmyn, nelėtindamas perdėtai skubaus žingsnio.

Negalėjau sulaukti kol pagaliau galėsiu visa tai sutvarkyti. "Laikykitės draugužiai", - stipriai sukandau žandikaulį tebegalvodamas apie vakar dieną. - "Aš jus iš ten ištrauksiu".

Po kiek laiko priėjęs tuščią liepto galą kelis kartus persvarsčiau savo nepavykusį ir kvailą, baimės užslėptą pasirinkimą, ketindamas grįžti atgal.

Ši vieta neviliojo. Visi takai vedantys iki čia, iš storo dulkių sluoksnio, galima buvo spėti, kad buvo nenaudojami jau veik visą amžinybę. Ši pilis tarytum labirintų voratinklis. Daugybė išėjimų ir pasprukimui skirtų, slaptų tunelių. "Puiku", - susiraukiau aiškiai suirzęs nuo tokio veiksmų posūkio. Rodos per savo kvailumą atsidūriau aklavietėje.

Apsižvalgęs aplinkui ne savo noru turėjau nustebti. Viršuje, pro vos matomą plyšį skleidėsi blausi saulės šviesa. "Paviršius", - supratau apskaičiavęs nueitą kelią tuneliais. Esu kažkur po pilimi. Išsitraukęs iš kelnių šono paslėptą raganos durklą ir pasilypėjęs ant senos statinės nusprendžiau patyrinėti viršuje esantį įšėjimą.

Ant veido nutrupėjo durklo galu rakinėjamas mūras. Šviesos ruožas po truputį, su kiekvienu brūkštelėjimu per kontūrus kankinamai lėtai platėjo, kol pagaliau plyta į viršų garsiai trakštelėjusi pajudėjo iš vietos. Nusipurtęs nuo galvos žemių saują, pasilypėjau aukščiau, kad galėčiau matyti kas dedasi viršuje.