Dideliu lanku aplenkusi ilgaplaukių taurų traukiamą šieno vežimą, bandžiau prisivyti Lideliją, kuri mane įžeisdama pabėgo net nenurodydama tam tikros priežasties.
Bet iš galvos negalėjau išmesti to vaizdo. Žmonės, atrodo pirmieji šiemet, kurie kirto sieną.
Dar niekas gyvas nėra kirtęs juodųjų miškų sienos, tai tiesus kelias į Giltinės gniaužtus. Tik beprotis galėjo per visus šiuos amžius ryžtis tokiam iššūkiui.
"Turiu tai pamatyti savo akimis" - nusprendžiau nė nesudvejojusi. Bet pirma tūrėjau susirasti Lideliją. Nujaučiau, kad ji bus ten kur traukia visi. Juk ji gydytoja.
Atsižvelgiant į kitus, jie priešingai nei aš jautė baimę, ir vargu, tikrai be palankumo žvelgė į atvykėlius, kurie jau mynė musų kaimo žolę. Minios smalsių gordiečių artėjo prie senojo malūno.
Malūnas stovėjo atokiau nuo mūsų kaimelio. Jo šimtamečiai apanglėję pamatai, trupėjo draskomi sumedėjusių vijoklių pynių, prie kurių netoliese jau rikiavosi išsigandę Gordės žmonės.
Pasisukusi į šoną stebėjau kiekvieno jų veidus. Išblyškę tarsi kreida oda, gordiečiai kvarcinėmis akimis baikščiai žvelgė į juodais drabužiais apsikarsčiusias žmogystas.
- Ar matėt Lidelijandrą? - paklausiau artimiausio senuko. Jis tikrai ją tūrėtų pažinoti.
Tačiau jis tik visas drebėdamas papurtė galvą nusiminusiu ir baimės kupinu žvilgsniu.
Iš lėto atvykėliai šliaužė link mūsų šlubuodami ir iš paskos temdami kelis žirgus su, iš pažiūros, pustuščiais kelioniniais krepšiais.
Šių žmonių išvaizda vis dėl to nereiškė nieko gero: kai kurių veidai buvo nulieti sudžiuvusiu krauju, o iš tolo buvo galima matyti įdrėskimų ir nuplėštų odos lopų žymės. Kitiems pasisekė jau ne taip gerai kaip aniems, keli iš jų prarado galūnes ir galimybę vaikščioti ar kovoti mūšiuose.
Tačiau dabar jiems buvo nepalankus metas žengti į mūsų žemes, ypač kai viską tvarko Soronas.
Nusipurtydama tęsiau savo paieškas. Kur po galais ji dingo?
Prasibrovusi į priekį nužvelgiau plačias, šiaurietiškas vyrų nugaras: jie pasiruošę gintis.
O kur Lidelijandra? Ji tūrėjo būti čia ankščiau už mane.
- Ar matet aukštą moterį su tamsiais banguotais plaukais? - paklausiau dviejų moteriškių. Šios tik nubaidė mane rankos mostu kaip kokią musę.
Pasistiebusi bandžiau įsižiūrėti kas vyksta priekyje.
Vienas iš gordiečių, aukštas, su apžėlusia barzda ir pynėmis joje, išėjo priekin pasitikti nelauktų svečių. Jis, bet kuriuo metu pasiruošęs pulti, išsitraukė neseniai pagaląstą kirvį.
Štai kur jis, Gordės vadas.
Tuoj čia užvirs košė, ir veik visas miestelis nusprendė tai išvysti, lyg daugelį metų nebūtų matę tokio absurdo.
Be abejo, taip ir buvo.
Rodos supratom tai, kas mūsų manymu nebuvo įmanoma, ar bent jau nežinojome būdami įkalinti tarp tankių girių sienų. Tai, kad yra įmanoma atsilaikyti prieš tai kas slypi už kaimelio sienos ir išlikti sveikiems. Na, bent iš dalies.
Atėjūnai sustojo vietoje pastebėję mūsų priešiškumą. Dabar juos ir mūsų neišprususius karius, skyrė vos dvidešimt pėdų kelio.
- Ko jums reikia? - suriko Soronas nerodydamas nė trupučio pagarbos svetimšaliams, - prisistatykite, kitaip grįšite iš kur atėję.
Rodos šis grasinimas juos paveikė, nes daugelis jų išgirdę šiuos žodžius nežymiai sudrebėjo. Jie kažko bijojo. Bijojo to, kas yra anapus sielų žemių.
ESTÁS LEYENDO
Purvinas auksas. Tamsos apgultis
Fantasy"Žmonija silpna ir bejėgė prieš gamtos jėgą, o ta jėga - baisi ir nenugalima. Jokios mirtingojo rankos nėra pajėgios atlaikyti to, ko mes bijome labiausiai - Tamsos". Tai istorija apie seną Kadelotės kraštą, kuriame šventas žemes dalijasi du amžini...
