Purvinas auksas. Tamsos apgultis

15 SKYRIUS: Kelionė

(Madaras):

Jau kuris laikas visi jojome tylėdami senu žolėmis apžėlusiu taku. Šiaurės mirtingieji jau amžius nekėlė kojų į šias uždraustąsias vietoves, bet žmonijos ryšių žymės išliko iki šiandienos, matomos ir atpažįstamos.

Laikas slinko kankinančiai lėtai, o kelionės tikslas atrodė nepasiekiamas einant tankiomis girios pievomis.

Miškai - keista vietovė.
Juose visada apstu gyvybės, bet ši tamsi giria - tuščia.
Jokios dvasios, jokios alsuojančios gyvasties.

Stebėdamas priekį tuo pačiu žvalgiausi ir aplinkui, ieškodamas bent kokio pavojaus signalo.

Nieko.

Sulėtinęs Gėlą prisigretinu prie Ruselto.

- Kažkas čia ne taip, - ištariau jam pašnibždomis, sulėtindamas žirgą.

Draugas pritariamai linktelėjo su nerimastingai iškreiptu veidu.

Ruselto pintinėje krutėjo degių dulkių prigrūstų, dūžtančių stiklinių buteliukų.
Jo manymu, tai geriausias būdas apsiginti nuo tamsos, tiksliau, ją sunaikinti.

- Tikrai keista, - sutiko jis suspausdamas pavadžius. - Jaučiuosi taip, lyg man trūktų oro.

- Ir neklystate, - prasitarė priekyje jojantis rausvų plaukų vyriškis, - visur kur tik akys aprėpia, mums po kojomis stūkso atviros kapinės.

- Kapinės..., - nutęsiau niūriai, žiūrėdamas po Gėlos kojas, - įdomu.

- Taip, taip..., - apgailestaudamas palingavo galvą gordietis, - daug jų čia buvo, tik juos greitai sutriuškino Dardano kariai. Žiaurūs laikai, žiaurūs...

- Dardanas..., - susimąstė Ruseltas žiūrėdamas į tolį, - jis buvo sulygintas su žeme...

- Prieš daugiau nei tris šimtus žiemų, - užbaigiau ir klausiamai pažvelgiau į draugužį.

- Sakykite, - kreipiausi į rusvaplaukį vyrą, - kada tai vyko?

- Praėjo maždaug ketverios dienos, kai visi jie buvo sunaikinti. Lazda turi du galus, sakau, - šyptelėjo jis atsisukęs su kreivokų dantų šypsena. - Laima negailestinga, net teisingiausiems didvyriams. Bet ši žemė... ji prakeikta, - atsiduso jis giliai. - Kiekvienas sveiko proto mirtingasis dėtų į kojas mūsų vietoje. Bet štai mes čia, - nusijuokė nervingai krutindamas pečius, - einame tiesiai į prarają.

Iškalbingai susižvalgėme su Ruseltu.

Dardanas buvo vienas iš legendinių Kadelotės tvirtovių, kur buvo saugomi didžiausi ir brangiausi turtai visose sielų žemėse.
Pasak kalbų, tą vietą nusiaubė niekam nežinomi "stiprūs vėjai", kaip kitų vadinami - negailestingi banditai.
Tik deja, iš to siaubo neišsigelbėjo nei vienas.
Visi, kas ten bebuvo, dingo kaip į vandenį ar buvo palaidoti gyvi po iki dabar tebestūksančiomis nuolaužomis.

Rodos visi šie žmonės nežino ką aukoja vardan Salemo vyriausiųjų norų. Stebiuosi, kad jiems dar netrūko kantrybė keliaujant šiais prakeiktais laukais, kurie kaip matant paveikė kiekvieną iš mūsų čia esantį žmogų.

Bent jau dalį jų.

Akies krašteliu žvilgtelėjau į ramiai sėdinčią Lidelijandrą.

Ji atrodė visiškai neutrali šiems ore tvyrantiems kerams, tarsi ji čia visiškai pritaptų. Pastebėjusi mane smalsiai stebint, ji nutvilkė priešišku žvilgsniu, kaip į kampą užspeistas laukinis padarėlis.
Kad ir ką sakė visa ta išorė, po ja slypėjo galia, kurios kiekvienam reikėtų prisibijoti.