Purvinas auksas. Tamsos apgultis

5 SKYRIUS: Svetimi

(Traviata):

Sedėjau prie stalo ir stebėjau šokinėjančią žvakės liepsną. Vaitilas kitame kambaryje su kažkuom barėsi. "Tikriausiai tai buvo daugiausia mano kaltė", - spėjau nervingai kramtydama apatinę lūpą.

Vaitilas atrodė nemenkai išsigandęs, kai rado mane prie durų. Iš pradžių pagalvojau, kad namie tėra tik jis, kol neišgirdau žnabždesių ir smarkaus durų trenksmo. Nuo to laiko sėdėjau viena, skaičiuodama nuo lubų į pastatytą kibirą, kas sekundę krentančius vandens lašus.

Prieškambary buvo keturios durys. Už pirmųjų girdėjosi pritildyti balsai. Dvi kitos buvo užrakintos su spynomis. O toliausiose duryse buvo įtaisytas atidaromas langas.
Jis visą tą laiką buvo pravertas.

Negalėjau nusikratyti nuojautos, kad kažkas stovėjo už tų durų. Galbūt ne žiūrėjo, bet tikrai klausėsi.

Būdama čia jaučiausi keistai ir mane tai nervino. Gal man reikėjo pačiai ieškotis kur praleisti naktį, o ne įžūliai brautis į kitų namus beveik vidurį nakties.

Bet iš dalies ir džiaugiausi, kad sugebėjau pasprukti nuo tų keistų vietinių. Ypač nuo tos moters. Ji atrodė žinojo apie medalioną daugiau nei aš, ir tai iš tiesų buvo blogiau nei galėjau numanyti.

Konkurencijos šiuo metu man mažiausiai trūko.
Primindama sau savo pareigą, pažvelgiau į riešus, kur buvo matyti auksiniai įspaudai. "Prisimink ką blogo jos tau galėtų padaryti, jei čia ir dabar viską mestum".

Staigiai pašokau, ant rankų užsitraukdama ilgas rankoves. Vaitilas liūdnai šyptelėjęs delnu parodė mane savo pusseserei. Moteriškė keistai į mane pažvelgė ir caktelėjusi lūpomis išėjo atgal, į kitą kambarį.

- Nekreipk į ją dėmesio, - išsišiepęs pasakė Vaitilas, bandydamas išsklaidyti tvyrančią įtampą.
Nors aiškiai mačiau, kad jis buvo pavargęs, iš pagarbos šyptelėjau atgal.

- Alkana?

Nedrąsiai paneigiau, tačiau mano tuščias skrandis pareiškė kitaip.

- Žinoma, žinoma.., - sumurmėjo gerasis žmogus, ir mano netikėtumui sušuko per visą trobą: - Daumantai! Pakūrenk pečių!

Po kiek kantraus laukimo, pro duris, kuriose buvo pravertas langas, išlindo ilgas siluetas, tiksliau jaunuolis, kurį buvau sutikusi praeinantį gatvėje.
Jis klausiamai vieną kartą į mane žvilgtelėjo ir nusisukęs likusį laiką žarstekliu maišė į krūvą sukritusias žarijas.
Daugiau dėmesio į mus jis nebekreipė.
Likau truputį nusivylusi ir susigėdusi.

Jaučiausi esanti melagė ir didesnė kvaiša, negu kada išvis galėjau būti.

- Taigi, kodėl nusprendei pakeisti savo sprendimą? Maniau nenori kitų pagalbos?

Pajaučiau kaip man sutrūkčiojo kairysis antakis. Iš anksto numačiau, kad manęs apie tai teirausis, tačiau iš dalies tikėjausi, kad sugebėsiu kažkaip, ne taip, iš viso to išsisukti. Viduje siautė pragaištinga ir smirdanti sumaištis.

- Iškilo mažytė problema, - pareiškiau, bet žvilgtelėjusi į kaltinantį jaunuolio veidą supratau, kad meluoti daugiau negaliu. Tačiau kaip kitaip aš turėčiau tai paaiškinti? - Mane apvogė, - galiausiai tariau.

- O tai tau, - Vaitilas atrodė tikrai nuoširdžiai sunerimęs.

Nekenčiau to. Mane purtė ta mintis, kad kitų nerimas gali daryti tokią įtaką.
Jaučiausi durnesnė, dėl to, kad patekau į spąstus, ir dėl to, kad bandžiau tai paneigti.

- Sakiau tau ten neiti, - sumurmėjo vaikinas, ramiai grūsdamas gigantiškas medienos kalades į mažos talpos pečių.

- Taip. Bet kur daugiau aš galėjau eiti?