Purvinas auksas. Tamsos apgultis

25 SKYRIUS: Posūkis netikėta linkme

(Traviata):

- Ar esi tuo tikra, sese? - pasiteiravo viena iš jų. - Man ši mintis nepatinka.

- Kas jeigu apie visą tai sužinos Indraja? - suspiegė kita. - Juk žinai kokios pasėkmes gali mūsų laukti.

- Ach, nutilkite, - suirzusi mostelėjo joms raudonplaukė. - Indraja apie tai nesužinos, nebent pačios jai apie tai prasitarsime. Jai rūpi tik užkeikimas, o apie mergaitę ji net nepagalvos.

Akloji keistai nudžiugo.
- Tai reiškias, ji priklauso mums?

- Ir taip ir ne, - atsakė kita. - Pranašystėje aiškiai yra parašyta, kad saugotoją reikia paskandinti verdančiame žemės kraujyje, kartu su užkeikimu.

- Arba užgesinti jo šviesą su antspaudu gerklėje...

- Nutilkite, - sušnypštė raudonplaukė. - Jūs dvi paikos lervos, neleidžiate man susikaupti.

Tylomis stebėjau kaip ji rateliu vikriai verpia auksinius siūlus.

Man kažkodėl visa tai, atrodė keistai įtaru. "Kažin iš ko jie?", - susimąsčiau nužiūrinėdama ant žemės sumestą šilkinių plaukų krūvą.
Savo pilvu jaučiau, kad kažkas čia netaip, ir man tai nei kiek nepatiko.

"Susiimk!", - paliepiau sau pritraukdama kelius prie krūtinės. - "Susidūrei su trejomis laumėmis, ir žiū, tau viskas gerai".

Tačiau prisiminusi senolių istorijas, kad niekas gyvas iš šių miškų neišeina ir faktą, kad šios trys nakties pabaisos prieš kelias akimirkas bandė mane išvirti gyvą, akimirksniu prisispaudžiau prie sienos arčiau.

"Čia - mirtini spąstai", - suvokiau, bet vilčių pasprukti dar neatidėjau į šalį.

Visų pirma, turiu susigrąžinti savo balsą.
Akys vis krypo į pakabutį.
"O tada taikysiuos į jį", - pažadėjau sau, ir tarsi šiuos žodžius būtų išgirdusi garsiai, akloji staigiai atsisuko į mane.

- Žmogmergė vis dar nerimsta, - susiviepė ji baisiai.

Atrodė kad ši baltoji moteris yra jaunos merginos kūne įkalinta senė, tarsi ji, kaip kad žmonės žiemą apsisiaučia lingosų kailiniais, taip ji jaunos mergelės oda.
Šiurpoka, bet gudru.

Ir tuomet atėjo minčių audra.

Pasirodo, bet kuris tarp mūsų esantis žmogus, gali būti visai kas kita nei teigia esąs. "Bet kuris ir bet kas", - susipratau, ir ši mintis manęs nepaliko ramybėje iki tol kol žaibiškai besisukantis ratelis staigiai nesustojo vietoje.

"Baigta".

Laukiau tik blogiausio.

Jos nesutiko su mano pasiūlymu pasigailėjusios manęs.
Ne. Jos sutiko tik iš vienpusės naudos sau.

Susitarimas yra susitarimas, bet aš tai dariau su siekiu išgelbėti savo gyvybę. "Nenoriu mirti, na jau ne!". Bet atrodo planai keičiasi, nes nuo to laiko kai jos sudarė su manimi sutartį, net pati nebežinau dėl ko kovoju.

"Pinklės ir melai", - žaidimas, kuriame jėgos visiškai nelygios, ir jau aišku, kuris iš jų pirmas pralaimės.

Laumė paėmė į rankas savo šedevrą.

Aukso siūlai, šviesiausi iš šviesiausių, slydo pro jos pirštus kaip saulės spindulių srovė. Bene pralenkė kiekvieną daiktą esantį šiame kambaryje savo prabanga ir grožiu, tamsiame trobos fone, atspindėdami šviesą.

- Pagaliau, - sumekeno jos sesuo keldama nuo žemės siūlus iš kito galo. - Laiko turime nedaug. Juodoji naktis tuoj baigsis, netrukus prasidės baltosios nakties tarpsnis, jau metas.