Purvinas auksas. Tamsos apgultis

1 SKYRIUS: Šešėliai naktyje

(Traviata)

"Šonu skriejantys medžių kamienai ir tiršta, veidą glostanti migla. Ji vis blėso, o su kiekvienu širdies dūžiu artėjo tamsa.

Visada bėgu, niekada nesustoju.

Nespėjus pasiekti tikslo krentu žemyn į vešlią, ajarais apaugusią pelkę. Šaltis tarsi aštrūs kalavijo ašmenys sukausto visus mano judesius ir pajudėti nebėra šansų. Rodos šviesa ranka pasiekiama, bet tokia tolima ir tuo pačiu artima dūšiai, kad net rėkiu iš nevilties.

Kojas užspaudžia vėsūs, liauni gniaužtai ir stipriai trūkteli atgal. Įsitveriu ilgą žolių kuokštą, kuris tarsi paskutinis likęs šiaudas, už kurio galėčiau įsikibti, vienintelė mano viltis išlikti savimi.

Dar vienas skaudus trūktelėjimas, per kurį mano plaučiai prisipildo purvino pelkių vandens. Žolės išslysta iš šlapių delnų, ir nesuvokiamu greičiu mane tempia gilyn. Matyti tik iš mano kūno išeinantis oras ir žalia gilumos tamsa užgožianti beviltiškų riksmų garsą..."

...

Lyg nupurtyta pašokau guolyje išpilta šalto prakaito ir nužvelgiau tamsos pripildytą kambarį.

„Tik sapnas"- suvokiau trinktelėdama galvą į kietą lovos paviršių, kurios turinys jau kelintą kartą įkyriai braižė odą.

Suodžių dvoką netrukus pakeitė šviežio oro gūsis, ir nušliaužė man palei kojas sužadindamas ištisą šiurpuliukų bangą.

"Kas čia vyksta?" - susimasčiau ir apsivertus ant kito šono pamačiau tai ko labiausiai nesitikėjau: palaidos langinės nepaliaujamai trankėsi į jau ir taip suknežinto lango šonus, kurias prisiekiu visais dievais, kaip reikiant vakar užtvirtinau neperlaužiamu skląsčiu.

Grindis sudrebino tolimas griaustinis kurį nulydėjo kelis kart blykstelėję žaibai.

Lėtai dėdama nutirpusias kojas, svyruodama, priėjau prie atdaro lango ir prisimerkusi nuo neatstojančio snaudulio, nužvelgiau pridarytą netvarką, kuri be abejo buvo visiškai šviežia:

Langinių spyna grubiai išrauta mėtėsi ant palangės krašto, o vietoje jos žiojėjo didžiulė įskelta skylė, lyg kas dantimis grubiai būtų atsikandęs šios senos pušų medienos.

Pritrenkta, ne, tiksliau šokiruota, kyštelėjau galvą laukan ieškodama to, kuris drįso iškrėsti šią kiaulystę.

Tuščia.

Visiškai tuščia.

Nematyti nė gyvos dvasios ar kokio kvailio, kuris pasiryžtų per tokią audrą vaikštinėti lauke. Tik siaučiančio dangaus apšviečiami namų kontūrai.

Pasijutau nejaukiai. Tarsi būčiau stebima. Gal kažkuris iš vaikėzų taip ir nesuprato žodelio "ne".

Ėmus kapsėti lietaus lašams ant palangės, sustingusi įsiklausiau į tamsą.
Už durų kažkas buvo. Viską išdavė senos, nuolat girgždančios grindys.

Pripratusi nuolat sulaukti nesibaigiančių prašymų nudirbti visus įmanomus darbus, žinojau kiekvieno šioje troboje gyvenančio namiškio žingsnių garsą, tik šie buvo kitokie.

Sunkūs ir atsargūs - jie slinko koridoriumi lėtai artėdami link mano kambario durų, kurie tarsi varpo dūžiai erzinamai aidėjo galvoje.

Išvydusi pro durų tarpą praslenkantį šešėlį akimirksniu nustojau kvėpavusi. Tik neramus širdies ritmas ir varomas kraujas ūžė ausyse lyg kokie apeigų būgnai.

"Įsibrovėliai",- toptelėjo man. Baimė surakino kojas.

Nesusilaikiusi per garsiai iškvėpiau šiltą, dusinantį orą ir netrukus žingsniai nutilo lyg jų nė nebūtų buvę.