Purvinas auksas. Tamsos apgultis

39 SKYRIUS: Pagundos ir slapti protokolai

(Madaras):

Nors mano galvoje ūžė įvairios mintys kodėl mano planas buvo ne pati geriausia išeitis iš šios sudėtingos padėties, prisiverčiau pažvelgti aukštyn į ritinio formos pilies fasadą, kur spėjau buvo Ledos kambarys. Giliai įkvėpiau ir žengiau dar porą žingsnių per tiltą iki sargyboje stovinčių kareivių. Šie metę kelis reikšmingus žvilgsnius lengvai praleido mane pro vartus - praslysti šįkart padėjo Eimonto duotas visur ir visų atpažįstamas Salemo valdovo tarybos žiedas. Šalia Asteros nuglūdinto brangakmenio jis kėlė niūrų vaizdą. "Greitai", - tariau sau sukinėdamas jį tarp pirštų. Greitai visa tai baigsis - dar kartą užtikrinau save.

Suvokiau žingsniuojantis vėl tais pačiais koridoriais, pro kuriuos mus vedėsi į pasalą.

Lengvai nuo to nusipurčiau, tačiau ši diena atrodė ypač giedra, todėl krintantis šešėlis švietė auksu ir suteikė šioms patalpoms savito puošnumo. Atrodė kaip visai kiti rūmai. Nepagalvotum, kad po žeme jie kalina geresnio gyvenimo ieškančius ar šiek tiek itartinus svetimšalius.

Pilyje tebuvo girdėti vieniši mano žingsniai, tačiau, kol nespėjau net susivokti jau stovėjau prie tų pačių durų.

Dar delsdamas truputį palaikiau kumštį prieš durų paviršių, tačiau man net nespėjus užbaigti padoraus gesto, durys pačios atsidarė.
Stojau į akistatą su vyriausiuoju Eimonto pavaldiniu. Jis subtiliai mane nužvelgė su krisleliu abejonės akyse.

- Pone, - tarė priešais stovintis jo patarnautojas Bernardas. - Manau jūs turite lankytoją.

- Lankytojai gali palaukti, - išgirdau jį sakant.

Bernardas klausiamai į mane pažvelgė, laukdamas kada gi iš čia išsinešdinsiu.

- Skubus reikalas, - tariau nenutraukdamas sunkaus žvilgsnio nuo patarnautojo.

Šis kiek susiraukė.

Rodos Eimontas atpažino mano balsą, todėl, kad ir kam, kas buvo su juo viduje, po mano "prisistatymo" tarė kuo greičiau pasišalinti.
Netrukus iš kambario išlindo Lidelijandra, ne, tiksliau Leda.

Ji tarsi netikėtai įsibrėžusi į pirštą rožės spygliu, atšoko, tačiau, kai suprato į ką žiūri, sustingo. Netrukus jos nuostabą pakeitė pasišlykštėjimas, o šleikštulį tuoj pat pakeitė geliantis pyktis. Atrodė, kad vien tik akimis ji galėtų pradeginti manyje skylę.

Prisiverčiau neparodyti, kad esu tiek pat sutrikęs kaip ir ji, tačiau net nespėjus jos deramai pasveikinti, ji kaip vėjas prašvilpė pro mane, paskui save palikdama tik stiprų sakų kvapą.

Jaučiausi sutrikęs, tačiau nežinojau kodėl.
Bernardas klausiamai pažvelgė į mane praverdamas duris ir ranka kviesdamas mane vidun.

Negalėdamas deramai pažvelgti jam į akis, nuleidęs galvą įžengiau į valdovo kambarį. "Mulkis", - tariau sau. Jaučiausi keistai. Viskas vyko ne taip kaip numačiau.

- Ką gi, kerėtojau, rodos skaitai mano mintis. Pats žadėjau susirasti tave pirmas, bet štai tu čia. Spėju...

- Aš čia dėl rytojaus, - tariau sunkiai nurydamas seiles. - Nemanau, kad visi sugebės ištverti tokią kelionę.

Eimontas atrodė truputį suirzęs.

Jo delnas trynė aštrius veido bruožus iš susierzinimo. Jau susidariau nuomonę, ir mane stebino tai, kad Eimontas visada atrodė perdėtai nervingas. Jis tarsi nemokėjo to suvaldyti. "Jau matyta", - nutariau neabejodamas.

Dažniausiai šis pykčio protrūkis pasireiškia tiems, kurie kažką slepia. Gan dažnai tokį fenomeną sukelia kaltės jausmas. "Kas tave graužia, Eimontai?".