Purvinas auksas. Tamsos apgultis

8 SKYRIUS: Plepalai kainuoja laiką

(Traviata):

Dar kartą pabandžiau stumtelti duris.
Nieko neįvyko.

Nusiplūdau panosyje galvodama, kad tai koks nors nesusipratimas.

Daumantas miegojo už durų, o tai reiškė, kad jis vienintelis dabar galėjo man padėti.

Iš po lovos pirštų galiukais ištraukusi naktinį kibirą, pristūmiau jį prie durų, viena koja, tikrindama, ar jis pakankamai tvirtas, kad išlaikytų mano svorį.

Užsilipusi ir pasistiebusi žvilgtelėjau pro pravirą langelį. Buvo tamsu nors į akį durk. Negalėjau nieko matyti, tik vis dar švytinčius
raudonų žarijų gabaliukus.

- Daumantai! - tyliai pašaukiau, tuo pačiu klausydamasi, kas vyksta aplinkui.

Man atsakė tik tylus spragtelėjimas iš pečiaus.
Raminamai atsidusau: "Nepanikuok. Tik nepanikuok".

Gal jis neprigirdi?

Šįkart nusprendžiau švilptelėti.

Vėl jokio atsako.

- Kur po velnių tas.., - pradėjau burbėti panosyje, kai mano akiratyje pasirodė Daumanto vaiduokliškas veidas.

Išsigandusi vos nenubildėjau nuo pakylos. Kibiras sukinėjosi į visas įmanomas puses, kol aš gelbėdama savo gyvastį laikiausi už langelio šonų.

- Pačiu laiku, - tariau nervingai šyptelėdama. - Jau maniau..

- Pasilaikyk savo melagingas kalbas sau, - sušnypštė jis kaltinamai. Jo veido išraiška buvo neperskaitoma.

- Ką? Ar-? Palauk, aš nesuprantu...

- Žinoma supranti. Tik apsimeti, jog esi nekalta avelė, kol iš tiesų, tu esi viena iš jų!

- Aš!? - suprotestavau per daug garsiai. Pritildžiusi kakarynę pažvelgiau į jo sunerimusį bet tuo pačiu tulžingą veidą. - Tu apsirikai. Aš esu žmogus, kaip tu! Turiu vardą ir namus...

Tai buvo šioks toks melas, jei nežvelgtum giliau.

- Manai aš patikėsiu tavimi? Jau nuo pat pradžių, kai dėdė man pasakė viską apie tave, iš karto supratau, kas tu per viena. Tu laumiavaikis, grynų gryniausia laumė. Atsiradai iš miškų, tiesiai Saulėrąžai po kanopomis. Po to pasibeldei į mūsų duris, iškart po to, kai saulė spėjo pasislėpti už kalnų. Tai antgamtiška. Joks žmogus to nedarytų išskyrus nakties padarus.

Šokiruota klausiamai ilgėliau pažiūrėjau į jo rimtą veidą. Norėjosi nusijuokti tiesiai jam prieš akis.

- Tu neturi teisės.., - įsikabinau į langelio grotas. - ...taip mane apžmeižti nežinodamas, kas aš esu iš tiesų. Jeigu užaugau kitokioje visuomenėje ar kitokiame krašte, negu tu, kur kultūra yra visiškai skirtinga negu čia, tu neturi teisės nuspręsti, kas aš esu, ir kas nesu. Tai niekšiškas poelgis.

- Niekšiškas, bet teisingas, - pataisė mane jis.

- Tavo motina labai tavimi didžiuosis, - pareiškiau kandžiai.

- Mano motina taip pat mano, kad tu ragana, - rimtai atsakė jis.

Pavarčiau akis negalėdama tuo patikėti. "Ar jis rimtai?".

Reikėjo kuo greičiau kažką daryti. Gal pranešti laumėms? Ne, Eleaunora jau tai žino, tik ji žinoma, nieko vistiek nedarys.

"Galvok, galvok, galvok Traviata".

- Kai ateis rytas, iškviesiu sargybą, - pagrasino Daumantas pasistatydamas priešais mane kėdę ir atsisėsdamas ant jos. - Jie žinos, ką su tavimi daryti.