Purvinas auksas. Tamsos apgultis

28.1 SKYRIUS: Skęstanti žemė

(Traviata):

Tamsoje viskas atrodo dešimčia kartų baisiau negu šviesoje.

Akimirką rodosi, jog tave netikėtai sučiups prieš akis dabar matomos išskėstos rankos, bet tuo pačiu, netrukus supranti, kad tai tik vėtros išlaužtos, nualintos medžių šakos.

Norėtųsi iš savęs pasijuokti, pasišaipyti iš savo buko kvailumo, bet širdį, stipriai suspaudusi, laiko su kiekvienu atokvėpiu didėjanti baimė.

Ši vieta visai kitokia nei Titnagrosas, su kuriuo palyginti, čia apstu gyvybės.

Perdėjusi sužeistą ranką ant sudžiuvusios pušies kamieno, kaip nuplikyta staigiai atsitraukiau atatupsta: Žievė buvo lipni ir gleivėta. Minkštesnė palyginti su kita mano regėta mediena. "Keista". Dar kartą perbėgus pirštais slidžią medžio odą, išpūstomis akimis stebėjau kaip apačion nuo jos krito sukibę žliužai.

Viskas, kur tik pažvelgsi, buvo apsemta šleikščiais, ropojančiais padarais. Žemė, augalai, netgi vanduo, kuris palaidojo didžiąją dalį sausumos po savimi, dumbliu apklotame dugne.

Apsisukusi aplinkui greitai patraukiau tolyn, pažadėdama sau daugiau nebegalvoti apie tas šleikščias šalto kraujo baisybes.

Mintimis vis sugrįždavau atgal į namus, apie kuriuos pagalvojus mane staiga nukratydavo skausmingas ilgesys. Nuolatos galvodavau apie Neridą, Lideliją ir padūkusius dvynius kurie dabar spėju paaugo bent jau pusė colio į viršų. Tačiau su maloniais prisiminimais apie namus ateidavo ir kitas nelauktas jausmas: nerimas.

"Jie žino kur mes gyvename, jie žino mūsų namus", - Gerardo žodžiai, kurie tampė mano nervus jau kelintą kartą per dieną. Atrodo dabar supratau, kas tie jie. Raganos.

Kas jeigu man prieš nosį nebūtų pasipainiojęs vežimas į Salemą? Kas jeigu Lidelija nebūtų buvus surišta kaip laukinė, o Soronas nebūtų išrėkęs man tų baimės pilnų žodžių, ar būčiau ryžusis tokiam pasmerktam keliui?

"Tikriausiai ne", - susimasčiau akimirką žvelgdama į tolį.

Visus tuos metus, kuriuos praleidau su juo, niekada nebūčiau net pagalvojusi, kad Gerardas būtų prileidęs mane nors žingsneliu arčiau Titnagroso girios, kur pasak jo slepiasi vienos nelaimės ir gaižus mirties dvokas.
Buvo nustatytos ribos, ir jis, mano pačios saugumui, nė akimirką neišleisdavo manęs iš akių. "Pataupyk savo dėmesį kitur", - tardavo jis kaskart pagavus mane žvelgiant į iškilusius kalnus tolumoje. Bet žiaurios kalbos apie mirtį ir persekiojančias negandas vargu jo nesustabdė. "Ten daug blogio. Nenoriu, kad tai kuriam nors iš jūsų pakenktų".

"Tai ženklas",- suvokiau. Bet tuo pačiu ir įspėjimas, kad kažkas blogai. Kažkas ko jis nenorėjo man sakyti.

Ar gali būti, kad dėdė tūrėjo paslapčių, kurių nesakydavo net savo žmonai? "Ne", - griežtai nesutikau su mintimi. Nerida tikrai žinojo ką daro.

Pagaliau ėmiau suprasti jos pyktį ir baimę. Ji už visą tai kaltino mane. Žinoma, neabejotinai jai pritariu apie kaltę ir visą kitą, bet tai nereiškia, kad ir aš prisidėjau prie viso to kas nutiko, nors giliai širdyje jaučiausi esą iš dalies už tai atsakinga. "Tavęs ten nebuvo", - sugriežiau dantimis. - "Tu neturi su tuo nieko bendra".

Bet pasirodo manyje dar ruseno ta pati gija, kuri graužė mane iš vidaus, tarsi aš būčiau kažką padariusi. Kažką kas dabar neleido man lengvai atsikvėpti. Lyg jau būčiau padariusi klaidą. "Ar gali būti, kad savo nenuspėjamu elgesiu sukėliau dar daugiau pavojaus savo artimiesiems?".

"Žinoma, kvaile. Kaip tu galėjai pasielgti taip neapdairiai ir leisti tiems padarams pasiimti tai, ką Gerardas ir Nerida taip akylai saugojo? Negi jau pamiršai kas buvo minima tame laiškelyje? Žinoma, visa informacija išgaravo tau iš galvos!".