Purvinas auksas. Tamsos apgultis

41 SKYRIUS: Mano žodis tau nieko nereiškia

(Traviata):

Su gilia baime žvelgiau į laumės žalsvas akis.

Prieš tai jos švytėjusios, dabar tapo it tamsios šulinio skylės, kur palenkus galvą visada vandens paviršiuje matai savo neryškų banguojantį atvaizdą. Tik dabar aš drebu. Drebu iš baimės ir siaubo nes negaliu negalvoti apie tą dieną, kai į namus buvo įnešta ta baisi žinia.

- Tu tai padarei, - lėtai stodamasi iš vietos pareiškiau ramiai į mane žvelgiančiai Henrietai.
Ji nekrutino net savo lūpų, kad galėtų mane pašiepti savo niekingais žodžiais. Atrodė kaip besielė statula, kuri tik savo akimis grežia mano esybę.

Pajutau kaip mano balsas ima drebėti. Gėdijausi to, bet stengiausi nekreipti dabar į tai nė menkiausio dėmesio. Juk ne tai dabar svarbiausia.

- Tu. Juk tu... Ką padarei Gerardui? - tesugebėjau išspjauti tuos sunkius širdį spaudžiančius kaltinimus.

Laumė nors ir buvo sumišusi, to lengvai neparodė. Veidas buvo bejausmis kai ji ištarė tuos lemtingus žodžius:
- Kurio vardą tu dabar mini, man yra nepažįstamas nei kvapu nei akims.

Dabar jau su pykčiu tyrinėjau jos veidą, tačiau... nieko. Rami jos veido išraiška tik patvirtino šiuos žodžius.

Nustojau drebėti pagaliau suimdama save į rankas.

Neturėjau nieko prieš ją. Negalėjau jos kaltinti. Jeigu ir galėčiau, tai nebūtų įmanoma. Dabar aš jų valioje.

- Kodėl kėlei koją į mano šeimos namus? - paklausiau jos apsiraminusi ir nurydama gerklėje įstrigusį gumulą.

Vis dar galvoje regėjau tą audringą naktį ir tas žybsinčias akis. Tai buvo ji, tuo neabejojau.

To padaro veido išraiška nė kiek nesikeitė. Ilgi kauliniai pirštai sustingo ant kaklo kabančio daikto.

- Ieškojau to, kas buvo ne tavo, - atsakė tingiai į viršų, man prieš akis ištiesdama medalioną.

Jo ugnį atspindintis paviršius švystelėjo man į akis kaip debesis perskrodę saulės spinduliai.

- Jis mano, - sukrutinau tyliai lūpas jausdama kaip greitai plaka mano širdis.

Laumė tik šykščiai nusiviepė atsakydama į mano savanaudišką pareiškimą.

- Deja, jis tau nepriklauso. Niekada nebuvo ir nebus tavo. Ir tu tai žinai.

- Jis priklausė mano dėdei, - tariau apsimesdama įtūžusi.

Žinojau, kad stumiu save į vis didesnį pavojų, bet iš meilės žmonėms mes visada darome kvailus dalykus.

Visi riešutai prieš tai buvoję mano rankose pabiro ant keliais gėlėtais kilimais apdengtų grindų. Skambesį sugėrė nudevėtas ir nelygus jų paviršius.

Kita laumė vos pakilus iš krėslo sušnypštė į manają pusę ir pasitraukė atokiau, tarsi būčiau tiksinti grėsmė. Susiraukusi pažvelgiau į jos veidą.

Baimė. Jos veide atsispindėjo sunkiai įskaitomas nerimas, tačiau dėl ko?
Sutrikusi atsisėdau atgal į krėslą negalėdama mintyse sujungti visų galų. "Ką jos žino ko nežinau aš?". Drebančios rankos tvirtai įsikibo į kėdės atlošus. Kažkas šiurkščiai brūkštelėjo man per basas kojas.

Iš po kėdės viena po kitos pasipylė akinamai baltos žiurkės, kurios savo letenėlėmis ėmė ridenti pabirusius riešutus į vieną didelę krūvą.
Pakraupusi nuo jų absurdiško dydžio pakėliau savo kojas aukštyn, smalsiai iš viršaus stebėdama jų darbą. Viena iš jų nustojusi judėti pažvelgė į mano pusę savo raudonomis akutėmis ir kelis kart sumirksėjo. Pakilusi ant dviejų galinių letenų ji išsitiesė visu ūgiu ir akimirką taip stovėdama tyrinėjamai pauostė orą.