Purvinas auksas. Tamsos apgultis

3 SKYRIUS: Realybė lygi veidrodžiui

(Madaras):

- Padėtis blogėja greičiau nei mes tą numanėme, - tarė vienas iš Kaributo vyrų, vardu Hubertas, kurį su Sergelu buvome sutikę Salemo požemiuose.

Iš jo išraiškos atrodė, kad jis su tuo buvo susiduręs jau anksčiau.

- Pirmas kartas kai bobaušis atklysta vienas pats. Tikriausiai buvo pats maitinimosi metas, - samprotavo kitas. - Ką Ravenas darė tokio, kad priviliojo vieną iš tų šlikštynių?

- Šlapinosi, - atsakė kažkas iš minios, ir kažkuris iš karių turėjo nuryti sukilusį juoką.

Šonu žvilgtelėjau į Ursą.

Jo nuotaika pasitaisė iškart po to nelemto nutikimo. "Ironiška", - pagalvojau. Prieš dvi paras jis vos neišrovė man akių dėl netyčinės akistatos. O dabar jis atsisėdęs ant rasotos žolės pynė miegančias plukes į nevykusį vainiką.

Kaributas tokiu jo elgesiu nebuvo patenkintas. Daugiau įžeistas ir susinervinęs.

Ar ir aš buvau dėl to kaltas?

- Kitą kartą kai budėsi Askorai, nepamiršk ką iš tikrųjų reiškia ši pareiga, nes man atrodo, kad tu ne iki galo tai supratai.

Netūrėjau net kaip pasiaiškinti.

Griežtu žvilgsniu nutvilkiau Ursą: "Tai tavo kaltė".

- Turėsiu omeny. Bet dabar ne metas ieškoti nusikaltėlių. Turime didesnių problemų nei tai, - tariau norėdamas nukreipti visų akis nuo manęs kitur.

- Kodėl tu nieko nedarei? - netikėtai pasigirdo kažkurio kario balsas. Mane nutvilkė nerimo jausmas. - Mačiau, kaip jis tave užpuolė, bet nemačiau, kad būtum naudojęs magiją. Maniau, kad tu burtininkas?

Štai ir vėl...

- Tam, kad galėčiau panaudoti savo vidinę energiją turiu susikaupti. Šiuo atveju tai buvo neįmanoma, - atsakiau kiek tik galėdamas ramiau, kad mano veidas neišduotų tikrų mano jausmų, o blogiausia, sumišimo.

- Energija? - paklausė kitas. - Kas tai? Burtai?

Jo balse buvo girdėti krislelis pašaipos.
Rodos ir kiti tai išgirdo. Apsimečiau to nepastebintis.

- Vertha, - atsakiau nužvelgdamas kiekvieną besiklausantijį. - Ši energija kaupiasi ir randasi jos nešiotojo kūne. Ji neatsiranda šiaip sau iš niekur. Nešiotojas ją išgrynina iš pasisavinamų medžiagų, tokių kaip maistas, vanduo bei oras. Iš pradžių reikia išmokti tai valdyti, kad galėtum ją visavertiškai išnaudoti. Bet be susikaupimo, viso to galimybės ryškiai mažos.

- Tai šiuo atveju būtum žuvęs, jeigu ne mes, - grubiai pertraukė mane vienas iš Kaributo vyrų, tas su randu ant galvos skalpo. - Tavo mirties priežastimi būtų buvęs tavo dabar pateiktas faktas - negali ir nemoki naudoti savo burtų, kerėtojau.

Nuo šių žodžių truputį atsitraukiau į save, norėdamas tiesiog dabar ir čia pranykti.

Jaučiau gėdą, kurią bandžiau užglaistyti keliomis tvirtomis pasąmonės sienomis. Bet kodėl ją jaučiau? Visi šie metai į kuriuos sudėjau visas pastangas pamiršti savo nelemtą prigimtį...

Niekada nenorėjau būti tokiu, kokį dabar mane mato šie žmonės. Tapau ne vien tik atsiskyrėliu, prie kitų nepritampančiu žmogumi, bet taip pat ir keistuoliu, kuris nemoka išnaudoti savo galimybių, kad įrodyčiau, kad toks likimas gali išeiti ir į gerą.

Mano kortos buvo tuščios.

Pasislėpti šįkart neišėjo ir vėl.

Visi žvelgė į mane ir laukė ką dar pasakysiu.