Purvinas auksas. Tamsos apgultis

32 SKYRIUS: Išsikapstymas iš nežinia kur

(Traviata):

Atsigręžusi sutikau jo bjaurų snukį ir nusivaipiau.

Padaras keistais judesiais, judėjo kaip sužeistas žvėris nuolatos sukinėdamas savo didelę galvą. Stebėjau kaip jis vadovaudamasis savo nuostabia uosle lėtais žingsniais skinasi kelią link manosios slėptuvės, nekantraudamas kada galės mane papraščiausiai perlaužti kaip šakelę.

Jis žinojo, kad galiausiai įvarė mane į kampą.
Negalėjau leisti jam manęs pasiekti.

Suėmusi kardą abejomis rankomis nebyliai suinkščiau pajutusi aštrų skausmą riešuose. Dešinioji ranka jau nuo tinimo išsipūtė taip, jog atrodė, kad tuo sprogs. "Tiek to" - atsainiai nutariau nekreipti į negalavimus nė menkiausio dėmesio. Tik ne dabar.

Užsimojusi kardu sviedžiau savo geležtę į artėjančio padaro pusę. Kardas tik juokingai perskrodė tankų orą tiesiai pabaisai prieš nosį, kai šis atsainiai atsitraukė į šalį, keistai judindamas savo didžiules ausis.

"Jis klausosi", -  suvokiau ne iš karto.

Ta šlykštynė net nesiruošė pasiduoti. Vis dar visais būdais bandė atsidurti kuo arčiau manęs, kad tik gautų progą pagaliau mane sužeisti. Tikriausiai nujautė, kad pabaigoje vistiek nusilpsiu ir galiausiai nustosiu priešintis.

"Pasvajok" - tulžingai tariau jam mintyse, vėl užsimodama kardu. Padaras pajutęs geležį iššiepė savo dantis ir grąsinamai sušnypštė į manają pusę.

Nenutuokiau ką man daryti. Buvau sužeista ir su kiekviena akimirka sparčiai silpstanti. Netūrėjau kur dėtis. Tik ne dabar, kai kelią užstojo ta bjaurastis.

Ištiesusi kardą į pabaisos pusę žengiau žingsnį į priekį priversdama jį trauktis atbulomis. "Taip. Ėsk geležį baidykle".

Skaudžiai rizikavau, bet kitos išeities šiuo metu rodos net nebuvo. Rankos nuo kardo svorio ėmė nenumaldomai drebėti ir padaras lyg būtų visą tai pajutęs, savo ištysusiais gniaužtais atsainiai trenkė per geležtę, kuri išslydusi iš mano rankų ganėtinai lengvai nuskriejo į kitą tunelio pusę.

Tai jam skaudžiai atsirūgo.

Nuo vieno prisilietimo, visą padaro ranką išilgai nusėjo deginančios karpos, nuo kurių kilo juodi ir tankūs garai. Tai žinoma jam nesutrukdė pulti manęs visiškai nepasirengusios, todėl aš akimirkai netekusi žado vos spėjau išsisukti, pralysdama pro jo plačiai išskėstas kojas. Vos sugriebusi gulintį kardą, pagaliau sugebėjau jį sužeisti apsisukdama veidu į jį ir vienu užsimojimu įrėždama kruviną kirtį jo pūslėmis apaugusiame delne.

Atsitiktina sekmė.
Vos sugebėjau išsisukti.

Pabaisa šįkart tikrai nesitikėjo mano atakos. Iš skausmo praplėtęs savo didžiules gerklas kraupiai užstaugė, negailėdamas man savo gleivėtų seilių.

Pagaliau. Pagaliau priverčiau jį sudrebėti.
Nors akimirkai jis pajuto ką reiškia skausmas.

"Ranka už ranką", - šyptelėjau pusę lūpų, dėdama visas pastangas, kad jo veido lygyje išlaikyčiau smailujį ginklo galą.

Šįkart jis buvo užspeistas į kampą.

Tačiau, kad ir kiek besistengsiu, jis neleis man pasprukti. "Privalau jį nudėti", - nusprendžiau užtikrindama sau, kad jei šiandien nežūsiu, mano vietą užims jis.

"Nagi kaliause", - paraginau jį slinkdama šonu ir kojomis braižydama žvyrą. Iš keistų trūkinėjančių judesių pastebėjau, kad jis praradęs regą tapo ypač jautrus aplinkiniam garsui. Privalau būti atsargesnė.