Purvinas auksas. Tamsos apgultis

7 SKYRIUS: Bevaisiai įkalbinėjimai

...
(Madaras)

Ant karštos ugnies smagiai čirškėjo įskrudusi oda.
Atsirėmęs į riedulio paviršių susikaupęs stebėjau žvaigždes tuo pačiu saujoje spausdamas savąjį durklą.

Akys.
Visur kur tik pažiūrėsi akys.
Daugybė jų laikėsi atokiau, miško pakraštyje, stebėdami Gordės pašalius. Kiti apėję mane milžinišku spinduliu kirsdavo gyvybių žemes.

Jie kažko ieškojo, arba kažko laukė. Priežastis galėjo būti dvejopa.

Jau didelę laiko dalį negalėjau ramiai sudėti bluosto.
Įkyrūs šių padarų šnabždesiai, nuolatos, vos užsnūdus, draskė ausis. O atsargos jausmas neleido užmerkti apsunkusių vokų.

Išleisdamas, kiek galiu, mažiau garso, apsižiūrėjau aplinkui. Nuo apšviesto Drioso kalnyno tingiai ritosi tiršta debesų banga, o iš rytų nuožmiai plyšo didžiulė audra.

Iki skausmo atšalo.
Kiek galėdamas arčiau laikiausi prie beužgęstančio laužo, bet sklindanti šiluma nė nespėjus nusileisti man ant odos, išgaruodavo į vėsią naktį.

"Ta mergaitė", - galvoje netikėtai iššoko šįvakar įžvelgta jos neįprasta aura. Buvo keista matyti tokį energijos srautą sklindantį iš paprasto žmogaus, tarsi ji būtų naudojusi blokavimo kerus. Bet šis atvejis buvo kitoks, nes šįkart jų neužuodžiau.

Įdomu.

Ką šis kaimelis slepia?

- Madarai, - šūktelėjo tyliai iš verandos tamsus siluetas. - Gal galėtume akimirką šnektelėti?

Dar truputį padrybsojęs ant žolės prisiverčiau atsikelti.

Iš po vakar skaudėjo sumuštus šonkaulius, o ant krūtinės dar tebesipuikavo didžiulė mėlynė. Pasukau galvą taip, kad sveikąja akimi galėčiau įsižiūrėti į žmogų, kurį jau pažinojau iš balso.

- Klok, - paliepiau lipdamas girgždančiomis lentomis.

Ruseltas nusuko kaltės kupiną žvilgsnį į šoną, nedrįsdamas pakelti akių.

- Tau taip nedera, - sumurmėjo jis prikimusiu balsu, - miegoti lauke, be stogo, po atviru dangum... tai juk beprotybė. Čia knibždėte knibžda tų padarų, o tu jiems it musė pakliuvusi į kraujasiurbio tinklą, - jis pasilenkė prie manęs tarsi nenorėdamas, kad kas mus išgirstų. - Aš juos jaučiu, - pralemeno tyliai, - Po šimts velnių Madarai, tokios galybės dar nejaučiau nuo Juodųjų Kuosos miškų.
Patariu kuo greičiau nešdintis iš čia, kitaip mes čia greičiau pražūsim nei išliksime.

Susikryžiavęs rankas, atsainiai atsirėmiau į trobos sieną. Slapčia dirstelėjęs į draugo medinę koją, nematomai šyptelėjau.

Per susidūrimą su dartais, šis draugužis kaip reikiant gavo į kailį, ir negalėdamas atsikratyti nakties padaro nagų sulindusių į pėdą, pats sau vienu smūgiu nusikirto koją.

Žavėjausi jo drąsiu poelgiu, bet dabar jis elgėsi kaip paskutinis bailys.

- Jie kažko laukia, bet kol kas nesiartina nė per žingsnį, - nuraminau Ruseltą rankoje sukinėdamas durklą. Ant kiekvieno pasukimo tuo pačiu metu suspindėdavo viduje esantys suskeldėję inkliuzai.

- Su kerėtojais reikalų šiuo metu jie tikrai turėti nenori.

Ruseltas atsiduso.

- Kada? - paklausė jis nervingai pasitrindamas kaktą.

- Po dviejų. Mažiausiai po vienos su puse, - atsakiau nė nepagalvojęs.

Ruseltas tylėdamas svarstė visas galimas išeitis, kol galiausiai linktelėjo pritardamas.

- Gerai, - sutiko jis. - Bet kaipgi tu? Negali čia pasilikti.

Nustojau sukęs durklą ir pažvelgiau į tuščiu žvilgsniu priešais save. Visą vakarą rezgiau šitą planą.

- Demzelas, Erinas, Horinas... jiems poilsio reikia labiau nei man. Pailsėsiu dieną, - tai pasakęs vėl ėmiau sukinėti durklą.
Ruseltas tik papurtė galvą ir nerimastingu žvilgsniu prisivertė šyptelėti.

- Žinai, - kreipėsi jis į mane, - štai kodėl nei viena moteris nenori prasidėti su tavimi. Tu visą laiką rizikuoji ir įsiveli į didžiausias kvailystes, nuo kurių visos gražiosios Kadėlotės damos tik ir gauna širdies smūgius.

Prunkštelėjau išgirdęs šiuos žodžius.

- Kalbėk už save, - atsakiau šypsodamasis, - tą patį galėčiau pasakyti ir apie tave su Daira.

- Tiesa, - Ruseltas taip pat atsirėmė į sieną šalia manęs. - Manoji gėlelė greičiau suduos man per makaulę nei apalps pamačiusi šitai, - jis iškėlė savo koją apnuogindamas medinį kojugalį. - Ach, pasiilgau namų, - sumurmėjo jis. - Laukiu nesulaukiu, kada vėl galėsiu kimšti į save vyne mirkytą avinų mėsą.

Klausydamasis Ruselto svajų, pats ėmiau galvoti apie tai kas laukia manęs. Palietus ant kairiosios rankos esantį žiedą, sugrįžo šilti prisiminimai.

Ilgi auksiniai plaukai ir saulės nubučiuotas veidas, kuriame slėpėsi juodo gintaro žvilgsnis. Jos švelnios rankos, braukiančios man plaukus ir šviežias duonos kvapas įsigėręs į drabužių klostes.

Kaskart pagalvojus apie tai, mane apimdavo ryžtas nepasiduoti, ir kovoti už tai kas yra svarbu. Man svarbu.

Mano pareiga, ginti tuos, kurie yra man brangūs, nes jei prarasiu juos, prarasiu ir save.

- Šie žmonės mūsų vengia, - ėmė tyliai kalbėti Ruseltas. - Mes jiems mažai kuom tesiskiriam nuo gauruotų kipšų, ką jau kalbėti apie mūsų banditų išvaizdą. Vos jie mus išvydo... maniau pridės į kelnes, - nusijuokė jis prisilaikydamas už lazdos. - Žinai, manau jie laukia nesulaukia kada mes iš čia išnyksime. Stebiuosi, kad dar nebandė perrėžti mums gerklių.

Niūriai linktelėjau.

- Palauksim pamatysim, - sumurmėjau karčiai, tikrindamas durklo aštrumą.

- Kaip manai, ar Bartolomėjus sutiks sudaryti sąjungą su kitų žemių vadais? - pasiteiravo Ruseltas nuleisdamas balsą.

Jis atsisukęs kantriai laukė mano atsako, o aš apsvarstydamas jo žodžius nemirksėdamas žvelgiau į tolumoje liepsnojančias žarijas.

Pavargusiai atsidusau.

- Nežinau, - atsakiau jam nuoširdžiai. - Tikrai nežinau.