Purvinas auksas. Tamsos apgultis

27 SKYRIUS: Painūs saitai

(Madaras):

Patalpoje žibėjo blausios žibintų šviesos.

Jų skleidžiama šiluma privertė nors akimirkai pasijusti apgaubtam Saulės spindulių, kol realybėje kojos vis dar šalo prisiminus kraupias požemių perėjas.

Šio ką tik atrasto, slapto kambario vidury buvo sukrauta krūva medinių dėžių prie kurių prispitę lošė įvairaus amžiaus ir stoto vyrai. Stebėdami kaip iš ištiestos rankos byra graužikų kaukolės jie nepastebėjo kaip mudu su savo palydovu įžengėme į šią giliai surengtą slaptavietę.

Surugusio vyno dvokas privertė mane nuryti susikaupusias seiles ir smalsiai nužvelgti troškią aplinką.

Prie sienų sugrūstos aukštai kilo raudonu gėralu pripildytos storos statinės.
Jų buvo daugybė.
Ištisos Salemo atsargos sukrautos pačiame pilies dugne, kur svečiuojasi štai šie, jau galima spėti, rūgštaus uogų nektaro prisigėrę, žmonės.

"Eimontas tikrai nenori į tai kreipti savo dėmesio", - pagalvojau vos šone pastebėjau netaupiai ant žemės varvantį vyną.

Vos ant medžio suskambo mėtomi griaučiai visi staiga sukluso neatitraukdami akių nuo jų galutinės padeties, nulemiančios kitų žaidėjų likimus.

Akimirką buvo tylu, tarsi viduje nebūtų nė gyvos dvasios, tačiau kai paskutinis lengvas skambesys staiga nutilo, kai kurie iš jų prapliupo juokais, o kiti piktai suvaitojo negalėdami patikėti, kad ką tik kažkam pralaimėjo.

- Hmm, - numykė vienas iš jų besikartojančiais judesiais kasydamas apžėlusį smakrą. - Hubertai, atleisk, dėja tau šįkart nepasisekė.

Visi aplinkiniai prapliupo isterišku juoku, nes iš priešininko akių buvo matyti kad jis pralošė didelę sumą savo varžovui.

Šis atsistojęs iš savo vietos ir raudonai įkaitusiu veidu drėbė septynias sertų monetas ant mažyčiais griaučiais apkrauto stalo.

- Prasmek žemėn, - ištarė jis nekreipdamas dėmesio į aplinkinių pašaipas ir išpliumpęs visą savo gėralą jau ruošėsi eiti kol nuošaliau, patalpos tamsiausiame kampe nepastebėjo mūsų.

Vyrai pamatę savo draugužio veide įskaitomą nerimą nustojo juoktis ir pasekė savo kompaniono žvilgsniu.

Visi kaip vienas atsisuko į mus.

Mano palydovas netaupydamas išdidžios drąsos, tvirtai atsistojo ant abiejų kojų ir tiesiai atstatęs galvą giliu balsu tarė jiems:
- Kur Kaributas?

Nustebinti vyrai vienas su kitu neužtikrintai susižvalgė.
Jų akys degė nepasitikėjimu.
Atrodė taip tarsi jie žvelgtų į nelaimę, ir tarsi jiems tai būtų jau ne pirmas kartas.

- Ko tau čia prireikė, Sergelai? - lyg nuodai nuskambėjo vieno iš jų balsas.

Sutikau jo aštrų žvilgsnį.
Galva nuplikusi, pražilusi ir perdrėksta aštrių nagų. "Tikriausiai dartų darbas", - supratau pamatęs toje vietoje pajuodusią dėmę.

Tačiau jis neskleidė jokio draugiškumo. Kažkas siejo šiedu. Kažkokia paini judviejų istorija.
Šonu pasisukęs stebėjau vyro, kitaip sakant - Sergelo veidą.

Jis buvo susikaupęs bet priešiškumo šiems žmonėms nejautė.
Žinoma, jis nejautė jiems nieko. Išskyrus tai, kad žiūrėjo į juos kaip į paprastus žmones. Paprastesnius už jį.

- Aš atėjau su valdovo Eimonto įsakymu, - tarė jis nekreipdamas dėmesio į krūvą priešiškai nusiteikusių veidų.

Vyras su nuplikusiu skalpu daugiau nieko nebeklausinėdamas dūrė pirštu į šoną, kur buvo išmūryta tamsi kupolo formos anga, tikriausiai kitas kelias į viršų. Daugiau nepersimetę nė vienu žodžiu jie apsimetė esą nepažįstami Salemo tvirtovės gyventojai, ir praėjo pro vienas kitą tarsi abu iš jų būtų tik tuščios vietos.