DEMONO KŪNAS (BAIGTA)

I DALIS "ŠALTUMAS"

I DALIS

ŠALTUMAS

Liusė

Niekada nebuvau žmogus, kuriam rūpėjo turėti daugiau, nei turi. Niekada nesvajojau naujo gyvenimo ar tiesiog pagerinto pasaulio. Mano kasdienybė niekada nebuvo nuobodi, o ypač, kai šalia manęs Kali. Džiaugiuosi, kad ji su manimi net jei jos tėvai išsiskyrė. Ji nuoširdžiai paaiškino jiems, kad Mauricijus - jos namai, kad čia ji užaugo ir pažino mane. Neliko nieko kito... Jos mama leido jai pasilikti su tėčiu Mauricijuje, o pati išvažiavo. Kiek Kali minėjo į Amsterdamą.

- Panele, Morris, tikiuosi nemiegate per mano pamoką, - garsiai užgiedojo mokytoja. Pakėliau užsimiegojusias, sunkiai praveriamas akis. Panelė Štrauzen ir vėl vilkėjo anos savaitės pradžioje vilkėtą pilkąjį kostiumėlį. Būčiau šimtu procentų pateisinus tai, ką ji pasakė, bet mano liežuvis lyg negyvas. Nei žodžio, nei raidės. Galiu pasiteisinti ties šiuo. Mano buvęs vaikinas Metas, kuris dabar man tik draugas, aišku jis to nenori, už tai aš noriu, vakar privertė nueiti su juo ir jo keliais draugais į paplūdimį prie jų sukrauto, degančio laužo. Žinoma, prabuvome visą naktį, o kas blogiau nei buvusio vaikino įsiūlytas alkoholinis gėrimas iki nukritimo. Puikumėlis. Pastebėjau, kad į mane sužiuro pusė klasės mokinių, o tarp jų ir Kali. O taip... Smagumėlis. Atsilošiau į kėdę ir patraukus rudus plaukus nuo veido pažvelgiau ryžtingesnėm akim į mokytoją Štrauzen. Ji taip ir nepakeitė požiūrio apie mane, o aš apie ją. Hm...

- Atleiskite, - vos išlemenau. - Vakar daug mokiausi geografijos. Juk kitą savaitę kontrolinis darbas, taip? - bandžiau praslįsti su savo įkyrėjusiom kalbom. Jos lūpos kietai užsičiaupė ir suirzusi nuėjo prie lentos, toliau pasakojo apie pietų ašigalį, kur tik pingvinai ir vaikšto. Pats laikas jai ten apsilankyti. Gal tada ji supras, kad nuobodžiai dėsto. Pažvelgiau į Kali. Ji persikreipė, o aš gūžtelėjusi pečiais ir vėl padėjau galvą ant nutriušusio medinio stalo, kuris stypsojo klasės gale. Paprastai aš netokia. Paprastai aš mokausi, esu atsakinga mokyklos moksleivė, bet kai pagirios siekia aukštį virš jūros lygio... Nuskambėjo skambutis. Pakėliau galvą nuo stalo ir susikroviau geografijos vadovėlį, sąsiuvinį. Prieš tai greitai užsirašiau lentos kampe užduotus namų darbus. Kali jau buvo išėjus, laukė manęs koridoriuje.

- Liuse, man dabar primušti Metą už tavo pagirias? - atsirėmus į spinteles paklausė ji. Aš pasitaisiau kuprinę ant vienos peties ir siaurais akių plyšiais pažvelgiau į draugę. Ji sudejavo. - Ar labai blogai? - sunerimus pasiteiravo ji.

- Mano pagirios siekia dangų ir pragarą, - pirštu parodžiau į mokyklos lubas, o tada staigiai nuleidau pirštą ir parodžiau į dulkėtas grindis.

- Kalbant apie pragarą, - kilstelėjo antakį ji. Regis jai atvipo žandikaulis. Prisiverčiau pasisukti, nes ir visi esantys šiame koridoriuje tarsi sustingo. Akių centre, koridoriaus viduryje išvydau tris naujus veidus. Mergina ir du vaikinai. Šviesiaplaukė, liekna, madingai apsirengusi mergina praėjo pirma lyg aplink save daugiau nieko neregėtų: oriai ir išdidžiai. Paskui ją praėjo du vaikinai. Man nebuvo įdomu, kas jie tokie. Prieš nusisukdama pastebėjau juodu žiūrinčius mūsų pusėn, bet labai trumpam. Visi trys nuėjo tiesiai ir pasuko kairėn. Daugiau savo akyse jų nemačiau, bet man nei nerūpėjo, o štai Kali liko pakerėta. Spragtelėjau pirštais jai palei ausį ir ji kaipmat atkuto. Kad ir kaip norėjo sprogti mano galva, bet sugebėjau girdėti ir netoliese buvusių merginų šnabždesius. Norėjau pratęsti pokalbį su Kali, bet pamačiau, kad jos nėra. Ji nuskuodė pas tas gandus nešiojančias merginas. O, Dieve. Perverčiau akis ir uždarius spintelę patraukiau link sekančios pamokos antrame aukšte - matematika. Mano galvos smegenys numirs vien pagalvojus, kad reikės įtemptai mąstyti visas keturiasdešimt penkias minutes.

Žinant mane. Juk nemoku matematikos. Pamoka slinko šunio greitumu, o tai baisiai keista, nes tikslieji mokslai slenka kaip sraigės pajūrio smėlyje. Susirinkau knygas ir dingau iš kabineto. Nepalaukiau nei Kali, nei dar ko nors. Regis šiandien Metas norėjo mane lydėti namo. Teks apsieiti. Aš per daug pavargusi, kad jo ieškočiau ar su kuo nors diskutuočiau. Prie stovėjimo aikštelės laukiau, kol užsidegs žalias šviesaforo ženklas. Apsidairiau. Tolumoje, prie mokyklos paradinių durų pastebėjau tuos tris naujokus. Mergina ir vienas iš vaikinų buvo pasisukę priekiu, tad matėsi jų beveik tobuli veidai, tačiau trečio neįžiūrėjau. Koks skirtumas. Namai. Lova. Miegas. Užsidegė žalia ir ėmiau eiti per perėja. Staiga iš kažkur pasirodė visureigis juodais, tamsintais langais. Jis viršijo ribotą greičio skalę. Dar truputis ir mane būtų partrenkę, kai pajutau smūgį, kietą, o tada minkštą paviršių. Stipriai užmerktas akis pagaliau sugebėjau pramerkti. Gulėjau ant žolės, o prieš mane, tiksliau ant manęs gulėjo vaikinas, kuris laikė rankas virš mano galvos. Jis garsiai alsavo. Aš taip pat. Įtampa perskrodė mane it laboratorinę pelę. Visi esantys aikštelėje perbėgo kitapus gatvės prie pat mūsų. Pažvelgiau į vaikiną virš savęs, kuris ant galvos dėvėjo juodą džemperio gobtuvą. Apimta baimės žiūrėjau į jo akis. Man kažką skaudėjo. Jis atleido rankas ir nulipo nuo manęs, mat prisirinko galybė mokinių. Tarp jų ir Olis, Metas ir Kali. Ši nusigandus puolė prie manęs.

- Ar tau viskas gerai? - padėjus atsistoti paklausė ji. Jos rankinė nukrito ant žemės, o aš besistodama ją pakėliau.

- Taip, tik susitrenkiau galvą.

- Velniškai mus išgąsdinai, - įsiveržęs prieky minios paaišlino Oliveris. Jis buvo mano brolis. Metais vyresnis brolis, kuris dėl sesers nušluotų žemės paviršių. Kali palaikė mane už rankos, o aš dairiausi. Niekur nemačiau to vaikino. Jis tarsi išnyko. Viską, ką mačiau, tai ryškiai juodas akis. Viskas. Tai viskas. - Tau tikrai viskas gerai? - dar kartą paklausė Olis. Aš linktelėjau. - Eime, parvešiu namo. Mama tave nuveš į ligoninę, o paskui į policiją.

- Ką? Niekur man nereikia, - užprotestavau. - Ką aš jiems pasakysiu, Oli? Kad kažkoks ligonis su visureigiu ketino mane nutrenkti, o nepažįstamasis, juodą gobtuvą vilkintis vaikinas išgelbėjo man gyvybę? Vežk mane namo, - pareiškiau jam. Mokiniai išsiskirstė mat baisiausio nebuvo.

- Bent jau išsiblaiviai, - nusijuokė Kali.

- Nejuokinga, K, tai nebuvo atsitiktinumas. Kažkas tyčia ketino mane partrenkti...

DAR VIENA SENIAI PARAŠYTA ISTORIJA, TODĖL LAUKIU BENT KOKIŲ KELIŲ KOMENTARŲ, KAD ŽINOČIAU AR YRA SUSIDOMĖJUSIŲ ŠIA ISTORIJA. :)