DEMONO KŪNAS (BAIGTA)

XXVI DALIS "APSILANKYMAS"

XXVI DALIS

APSILANKYMAS

Liusė

Man nepatiko idėja važiuoti kažkur, kur būsiu su dviem demonais. Nepatiko idėja, kad demonai yra Raisas su Kailu. Nesvajoju klausytis jų kalbų, pykčių. Nenoriu matyti Kailo akyse. Deja, bet supratau, kad išvengti to negalėsiu. Raisas gavo mano tėvų leidimą prisistatydamas kaip mano oficialus vaikinas. Keistas jausmas, kai žinai, jog tavo tėvai žino dėl santykių su vaikinu. Oliveriui ta mintis patiko. Jis apsireiškė, kad sodyba prie ežero puiki vieta man atsipalaiduoti ir pabūti kitur. Kas be ko, o jau vyresniam broliui nei nedrįsk prieštarauti. Taigi susimečiau drabužius į krepšį. Pasiemiau ne daug. Svarbiausia, kad Raisas bus šalia, kad jis bus su manimi diena viename kambaryje ir naktį toje pačioje lovoje. Po valandos pasirodė Kailas. Su savimi atsitempė kelie krepšius ir lanką. Viename buvo drabužiai, bet nebuvau tikra, kas kitame. Jis perdavė Raisui lanką, o šis jį padėjo bagažinės šone. Kailas priėjo prie manęs.

- Sveika, - prasitarė jis. Susidėjau rankas ant krūtinės ir šaltu balsu atsakiau.

- Sveikas.

Viskas buvo paruošta. Kailas sėdo ant galinės sėdynės, o aš šalia Raiso, kuris laukė prie vairo užvesdamas mašinos variklį. Prasidėjo kelių valandų tyla, kurios nepajėgė užgožti net mašinoje garsiai grojanti muzika. Ji kirbėjo ore. Kirbėjo tarp manęs ir Kailo. Mudu susipykę ir ko gero tai ne tas pyktis. Ko gero tai tas pats pyktis po avarijos. Raisas suėmė mano ranką. Aš ištraukiau ir suėmus jo padėjau sau ant kojos. Pasisukęs į mane nusišypsojo. Gera jausti mylimo žmogaus šilumą, verčiau sakant demono. Raisas vairavo viena ranka, o kita švelniai glostė mano nuogą koją, nes vilkėjau trumpus šortus. Žinau, kad Kailas tai mato, kad jam sunku į tai žiūrėti, bet dėlto neketinau slėpti savo jausmų Raisui.

Po daug valandų buvom vietoj. Pavargau važiuoti. Pasirodo mes jau nebe Mauricijuje. Mes ten, kur žiema nėra sniego. Kaip jiems visiems pravartu šnekėti. Greičiausiai tai Raiso demoniški gebėjimai. Gražus ežeras ir naujos statybos sodo namelis, pastatytas iš didelių rąstų. Raisas pamojo ranka Kailui, o manęs paprašė palaukti mašinoje. Sėdėdama mačiau kaip Kailas nusineša lanką link namelio, o Raisas iš po megztinio išsitraukia ginklą. Ką jie sau galvoja? Ginklai? Staiga kažkas man uždengė burną ir pritraukė prie sėdynės. Ėmiau spardytis, bandžiau atplėšti kažkieno rankas, kai prieš akis išniro pažįstamas veidas. Vrainas. Jis sarkastiškai šypsojosi, o aš laikiausi už gerklės stebėdama tiek jį, tiek Kailą su Raisu.

- O jis paklausė manęs, - lyg nepatikėdamas sumojo Vrainas.

- Ko tu nori? - supykau. - Galėjai pasisveikinti ir gražiau, - susiraukiau. Jis pasisuko į mane.

- Ne mano stiliui tokios manieros, - pratarė jis. - Atėjau tau duoti patarimą.

- Man nereikia tavo patarimų. Ugnies rytas, pelenų gimdytas, - iškošoau pro dantis. Jis kandžiai nusijuokė, lyg būčiau pataikius į demonų juokelių dešimtuką.

- Kad ir kaip bebūtų, - nutęsė jis ir pažvelgė į aplink namelį vaikščiojančius Raisą ir Kailą. - Tu nesi kvaila. Tu kada nors jam nusibosi, Liuse, o kas bus tada? Demonais tu niekada neatsikratysi. Tu tarsi nulipdyta iš mūsų padermės, - lyg gyvatė prabilo Vrainas.

- Melas, - užrikau.

- Tiesa, - atkirto jis. - Anksčiau ar vėliau Raisas grįš pas Loganą, o Kailas... Sakykim, kad jis jau dabar miręs. Kelintas kartas? Devintas? Kaip demonui gan daug, - atsiduso jis. - Būk protinga, Liuse, gal Raisas tave ir saugo, bet tai laikina. Jis siurbia tavo sielą, o be to tu neišgyvensi. Demonai visada tavęs norės. Gerų atostogų, - nusišypsojo jis. Kaip tik tuo metu atėjo Raisas ir pasirėmęs į mašinos dureles nusišypsojo.

- Geras priėjimas prie ežero. Eisim maudytis. Kailas atsivežė šašlykų, - nusišypsojo jis, bet staigiai susiraukė. - Tau viskas gerai? Atrodo taip lyg prieš save matytum dar vieną demoną.

Papurčiai galvą ir nutaisiau šypseną, kuri paaiškina, kad nieko panašaus nėra ir nebuvo. Išlipau iš mašinos ir apsižvalgiau. Čia viskas žaliavo. Matėsi puikus tiltelis prie ežero, rastais restas sodo namelis. Jis buvo gan didelis. Puikus kiemelis. Tvarkinga, švari aplinka. Kvepėjo gamta. Raisas priėjo už manęs ir suėmęs per liemenį prisitraukė prie savęs.

- Eisim maudytis. Juk žinai, kas nutinka tiems, kas maudosi, - nusijuokė jis ir pabučiavo man palei ausį. Sukuteno.

- Nesu tokia patyrus, - nusijuokiau, nors tebegalvojau apie Vraino žodžius.

- Aš geras mokytojas, - tyliai atsakė jis.

- Man reiktų sunerimti? - paklausiau.

- Mokytojas su aukštu išsilavinimu, - pabučiuodamas į kaklą atrėžė jis. Nusijuokiau ir išsilaisvinau iš jo glėbio. Raisas prikando lūpą akimis nurenginėdamas mane. Žinojau tą jo žvilgsnį. Tas žvilgsnis visada veria mane.

- Nekenčiu kai taip darai, - numykiau.

- Man patinka, - gundančiai atsakė jis ir padavė krepšį.

- Patinka, kai nurenginėji mane savo demoniškomis mintimis? - kilstelėjau antakį. Jis nusijuokė ir praeidamas su iešmais pasilenkė prie mano ausies ir atsakė.

- Ne, man patinka, kai ant tavęs nebūna jokių drabužių. Patikėk manimi tas gali padažnėti, - mirktelėjo jis.

- Tavo dažnis aukščiausias, - nepatenkinta atkirtau.

- Niekas nedraudžia tau naudoti savo fantazijos kilniems tikslams, - nusijuokė jis patraukė link namelio. Kilnus tikslas nurenginėti mane savo mintimis.

- O taip, Raisai, nurenginėti mintimis labai kilnus tikslas, - sarkastiškai užrikau, visvien miškai. Kroviau daiktus iš bagažinės, kai iš niekur vėl pasirodė Vrainas.

- Pragare dvejonės. Įkyri sumaištis. Nelengvas metas, - atsirėmęs į mašinos šoną prabilo jis.

- Man lengviau nei tau. Užuojauta, - atsakiau.

- Gerai pagalvok, Liuse, nes bus dar kartą sudaužyta širdis, - jis pranyko, nes iki manęs atėjo Kailas ir paėmė kitus daiktus.

- Tau viskas gerai? - pažvelgęs į mane paklausė jis. Gūžtelėjau pečiais. Jis susikrovė visus daiktus ir uždarė bagažinę. Paprastas paaiškinimas, kad man ne viskas gerai, kai kas penkiolika minučių pasirodo demonas iš pragaro.