DEMONO KŪNAS (BAIGTA)

XIV DALIS (IIs) "NEŠVARI SĄŽINĖ"

XIV DALIS

NEŠVARI SĄŽINĖ

Liusė 

Po poros valandų baigėm. Mano žaizda akimirksniui užsitraukė ir neliko nei žymės. Raisas turi ribas. Jis žino kada gana. Sėdėjau ant lovos krašto ir žvelgiau į vieną tašką. Už manęs gulėjo Raisas aiškiai pavargęs. Juk tai aš anksčiau pavargdavau, o ne jis. Nebuvau apsirengus viršutinių drabužių, be jų nerūpestingai sėdėjau ir bandžiau suvokti, ką reikės pasakyti Vrainui, jei šis sužinos. Nei vieno nenorėjau skaudinti, bet regis gyvenimas liepia man taip daryti, verčia. Pajutau nugaroje švelnų kutenimą. Raiso pirštai švelniai braukė per mano nuogą nugarą. Žinojau, kad jam nuo to geriau, tad nei nesipriešinau. Mintimis buvau ties kivirčo riba. Raisas atsisėdo už manęs ir patraukęs plaukus švelniai pabučiavo į kaklą. Kodėl visai tai turi nutikti pačiu netinkamiausiu momentu? 

- Kaip jautiesi? - nedrąsiai paklausiau.

- Geriau nei pirma, - nuslydęs petimi atsakė jis. - Tavo dėka.

- Bent jau šaltis nebekausto tavęs, - nusiraminau.

- Nes sušildei, - pridūrė jis. Tie prisilietimai žudė, nes visa tai buvo iš reikalo ir negalėjau sau ir jam pripažinti, kad buvo nuostabu, kad buvo užmiršta, o jis privertė prisiminti. Pagriebiau drabužius ir ėmiau rengtis. 

- Ateisiu rytoj ir mudu tai pakartosim, - nenorom atsakiau.

- Liuse, nejuokauk. Mudu negalim, kad ir kaip viso to norėčiau, - užprotestavo jis. Pakilau nuo lovos ir pametėjau jam džemperį. 

- Tu vis dar sergi ir vienu kartu to neužbaigsi. Kas kažkiek laiko tu privalai maitintis kaip visi normalūs... - papurčiau galvą. - Kaip demonai, - pasitaisiau.

- Aš rasiu kaip kitaip maitintis. Tau nebūtina to daryti. Nenoriu, kad darytum visa tai per prievartą, - sunerimo jis. Prisiverčiau nusišypsoti. Jis išlipo ant lovos. Vos tik atsistojo staigiai susvirduliavo, bet sulaikiau jį. 

- Matai? 

- Liuse, - dejavo jis. Sugriebiau jį už jo atsegto džemperio, prisitraukiau ir stipriai pabučiavau, o tada paleidau. Jis žiūrėjo į mane su tokia kančia. - Kodėl tavo gerumas visada šitaip kankina? - paklausė jis. - Dabar suprantu, kad tyresnio mirtingojo už tave nėra ir niekada nebus. Visada būsi mano mažoji princesė, - nuoširdžiai kalbėjo jis. Pagriebiau mašinos raktus, striukę ir liūdnai nusišypsojus išėjau palikdama jį vieną. Dabar jam turėjo skaudėti daug labiau, nes jaučiu tokį patį trapų skausmą, kad uždarydama jo buto duris pravirkau, bet jis to nesužinos, nes kartais ne visada viskas klostosi taip kaip norėtųsi. Kartais yra kitos kliūtys. Kliūtis meilei, nes myliu ne tik jį, o pasirinkimas jau nuspręstas.

******

Kol parvažiavau aprimau. Susirinkau daiktus ir grįžau į savo kambarį. Supratau, kad po viso to man reikia nusimaudyti. Kol karštas vanduo bėgo mano nuogu kūnu mintimis mąsčiau apie tai, ką šiandien padariau. Po tiek laiko vėl kūniškai pajutau Raisą. Nors tai apibūdinau kaip reikalą, pareigą neleisti jam sirgti ir numirti, nes nuo to jis neprisikels, vis dėlto faktas, kad jis buvo šalia priverčia galvoti, kad vos neatsidaviau jam galutinai iš jausmų, kuriuos jam taipogi vis dar jaučiu. Jie šilti ir ramūs, bet kartu aistringai nevaldomi. Tokie jausmai audrino ir mano su Vrainu draugystę. Šiandien jo dar nemačiau, bet nutuokiu, kad greitai pasirodys. Neketinu jam pasakoti, kas nutiko, neketinu pasakyti kokia pavargus jaučiuosi. Nenoriu, kad Raisui būtų blogai, bet nenoriu pyktis ir su Vrainu. Tai po šimts šventų mamutų, kur tas aukso viduriukas, kai jo reikia? Šlapia išlipau iš vonios, išsidžiovinau plaukus, o save apjuosiau švarutėliu rankšluosčiu. Basomis grįžau kambarin. Mano spėjimai pateisinti. Vrainas sėdėjo ant lovos ir skaitė mano pradėtos skaityti knygos anotaciją. Pamatęs mane nusišypsojo.