DEMONO KŪNAS (BAIGTA)

XXII DALIS "PRANEŠIMAS"

XXII DALIS

PRANEŠIMAS

Pramerkiau akis, išvydau svetainės lubas ir priešais sudegusiom malkom stovintį židinį. Nepajėgiau suprasti ko ir kiek vakar buvo, bet ko nors rimto, ne. To nebuvo, nes abu esam per daug supratingi. Visgi šis tas gal ir vyko. Nežinau, tai blogai ar gerai. Dabar gulėjau ant jo peties, šiltai apsiklojusi ir prisiglaudusi prie miegančio Kailo kūno. Buvo gera jausti šilumą. Jo galva nusvirusi į kitą pusę, bet ranka tvirtai suspaudusi manąją. Miegojome svetainės krėsle. Pasimėgavau ta ramia ryto akimirka. Tokias akimirkas jaučiau, kai anksčiau draugavau su Kailu. Dabar mes draugai, o gal tik aš tai įsivaizduoju, ne jis? Namai vis dar buvo tušti, o akyse pasirodė per langą krentančios pirmosios snaigės. Nuostabu. Prisiminiau kaip vakar bekalbėdami užmigome. Tik tiek. Nebuvo kažkokių glamonių ar nusirenginėjimų, tik tas bučinys ir nuostabus, labai senas, jau pasiilgtas jausmas. Kailas garsiai sušnopavo ir lyg kieno pažadintas staigiai pakėlė galvą ir užsimiegojusias akis. Atsisukau į jį ir vos nusišypsojau. Jis pirštais perbraukė per mano plaukus, užkritusius ant veido ir patraukė juos. Nusišypsojo sena Kailiška šypsena ir alkūne pasirėmė į krėslo ramstį.

- Kaip miegojai? - paklausė jis.

- Gerai. Per daug gerai, - atsakiau. Po tiek laiko pirmą kartą normaliai miegojau. Visada rėkdavau ar kankindavo nemiga, bet dabar viskas buvo... Gerai.

- Ar tu ne prieš jeigu padaryčiau pusryčius? - paklausė jis. Papurčiau galvą. Jis nusišypsojo ir ruošėsi keltis, kai sulaikiau jį, suimdama už žaizdotos rankos. Jis pažvelgė čia į mane, čia į ranką.

- Ar gali... Ar gali pasakyti, kas nutiko. Kokia šių randų paskirtis? - paklausiau nurydama gniutulą. Nežinojau ar noriu tai žinoti, bet jaučiau jog privalau.

- Patikėk manimi. Tu tikrai nenori to žinoti, - patikino jis ir atsargiai išlipo iš supamosios kėdės, palikdamas mane viena. Stebėjau kaip tylumoje jis darė man pusryčius. Dar anksčiau atrodė jog jis čia gyveno, todėl viską, kur, kas yra mokėjo atmintinai. Sutrikau, bet staigiai išlipau iš supamosios kėdės.

- Ne. Tai netiesa, - užginčijau. - Noriu žinoti. Noriu žinoti, kas tau nutiko, ką tau padarė ir kaip tapai tokiu...

Kailas šiek tiek pasisuko į mane, tuo pačiu dirstelėdamas ir į savo žaizdotą ranką.

- Dar prieš avariją nesijaučiau gerai. Maniau, kad sergu, bet galvoje ėmė knibždėti galybė svetimų ir labai blogų minčių. Iš pradžių maniau, kad man paranoja, kad migrena ar dar kas, bet vėliau supratau, kad tai kažkas kito. Kaskart susižeisdamas vis greičiau gydavau. Ėmiau girdėti svetimų žmonių mintis. Tai mano gebėjimas ir... - jis pažvelgė į mane suprasdamas, ką noriu žinoti. - Ne. Aš negaliu skaityti tavo minčių, - išsklaidė abejones jis ir man palengvėjo. - Vieną dieną nesupratau, kur esu ir kas esu tai nutiko po avarijos. Tas sprogimas ir... viskas. Tai buvo viskas. Ir... - jis sutriko. Jam buvo sunku apie tai kalbėti. Jo balse jautėsi nuovargis. Priėjau arčiau ir uždėjau ranką ant jo peties.

- Ar skauda? Ar tai nebe tu, Kailai?

- Tai mano kūnas ir mano protas, bet deja neturiu nei sielos, nei širdies. Likusią proto dalį temdo demono abejonės, bet jei ne jis aš jau seniai gulėčiau po žeme.

- Ir manai, kad tai gerai?! - supykau. - Manai, kad gerai jog esi kažkoks siaubingas padaras? - užrikau. Akyse pasirodė mažytės ašaros. Pamatęs jas jis apsikabino mane, o aš pridėjau galvą jam prie krūtinės. Negirdėjau jokio širdies dūžio. Negirdėjau jokio pulso. Jokio garso. Tylu. Jis tikrai neturėjo širdies. Kailas tvirtai apsikabino mane ir švelniai glostė mano galvą.