DEMONO KŪNAS (BAIGTA)

XI DALIS "ĮSPĖJANTIS GRĄSINIMAS"

XI DALIS

ĮSPĖJANTIS GRĄSINIMAS

Liusė

Kol tėvas knaisiojosi po dokumentus ir visą tą siaubingą informaciją, kuri mano skrandį sutraukė kaip sudžiūvusią raziną mudu su Raisu užlipom laiptais į viršų, tiesiai į mano kambarį. Tyčia patikrinau ar nėra Oliverio. Nereikėjo jo pamokslų apie vaikinus, kai pats slapčia laksto pas kažkokią panelę. Šimtas procentų garantijos, kad jis dabar būtent ten. Pasiūliau Raisui kavos arba arbatos.

- Kavos, - atsakė jis. Linktelėjau ir trumpai išėjus nusileidau laiptais žemyn. Kaip ir sakiau. Vieną minutę mano tėvas namuose, o kitą jį jau velniai neša atgal į nuovadą. Pasigirdo laiptų dundesys. Jais nulipo Raisas. Skeptiškai jį nužvelgiau.

- Kas būtų buvę, jei čia būtų buvęs mano tėvas? - pildama vandenį paklausiau jo. Jis nusirengė striukę ir numetė ant kėdės.

- Juk pati sakei, kad jis ne prieš, - atšovė Raisas ir atsisukęs nusišypsojo. Jo pirštai kilnojo mano tėvo paliktus popierius. Kol vanduo virė arbatinuke aš ėmiau rinkti visus dokumentus.

- Atleisk, mano tėvas nėra iš tvarkingųjų. Cukrus ten. Viršutinėje spintelėje, - pastebėdama, kad jis maišo kavą savo puodelyje patariau pačiam paimti cukrų, kol pati dariau tvarką ant virtuvinio stalo. Bet viskas greitai sustoja. Gyvenimo malūnai nustoja suktis, kai Raiso rankos paliečia mano įkaitusį kūną. Jis kaip ledas ir karštis vienu metu. Pajutau jo lūpas švelniai bučiuojančias mano kaklą. Rankos švelniai vis auksčiau per palaidinę glostė mano kūną. Jis kakta atsirėmė man į pakaušy. Švelnūs bučiniai privertė numesti visus rinktus tėvo popierius atgal ant stalo. Pasirėmiau rankomis į juodą stalo paviršių. Bandžiau valdytis, bet mane apėmė silpnumas ir jo bučinių norėjosi dar ir dar. Sukaukė arbatinukas pranešdamas, kad vanduo jau užvirė, tačiau nei Raisas, nei aš neatsitraukėme nuo vienas kito. Nepasitraukiau nes negalėjau. Nepasitraukė ir jis, nes nenorėjo.

- Ir pabaiga visada būna neįtikėtinai sunki, - patraukdamas mano plaukus nuo peties ištarė Raisas. - Kodėl tu mane taip trauki, Liuse? - sušnabždėjo į ausį jis. Nuraudau. Bandžiau atsisukti į jį, bet jis neleido. - Kodėl, kai tu nuolatos šalia atrodo jog negaliu tavęs palikti vienos, - įsitikinęs kalbėjo jis. - Ir kai tu nusuki nuo manęs akis suprantu, kad vien buvimas arti manęs tau sukelia didžiulį susijaudinimą. Lyg mudu turėtume ryšį, kuris traukia lyg magnetas. Ir šis magnetas mane traukia per stipriai, - atsiduso jis. Tuomet lyg per prievartą atsitraukė ir lyg niekur nieko pagriebė puodelį kavos ir ėmė pilti verdantį vandenį. Priėjau prie jo ir ranka paliečiau jo ranką. Raisui netyčia išslydo arbatinumas iš rankos. Šis tėškėsi ant stalo ir pilte apipylė mudviejų rankas. Surikau iš skausmo, o Raisas atšoko nuo stalo. Jis taip pat apsiplikino, bet vietoj savęs jis pagriebė mano rankas ir greitai pakišo po lediniu vandeniu. Mano rankos buvo paraudusios ir jas stipriai perštėjo. Kelias minutes stovėjome tyloje, rankas laikydami po šaltu vandeniu. Po valandos, o gal truputį mažiau man ėmė kilti pūslės.

- Atleisk, Liuse, nežinau, kas nutiko. Aš... - supyko ant savęs Raisas, kad vis nutiko baisiai nerangiai. Jis atsitraukė, o aš laikiau ranką po ledukais. Raisas nežiūrėjo į mane. Jis žvelgė pro mano didelį kambario langą. Priėjau prie jo.

- Parodyk savo rankas. 

- Man neskauda. Viskas gerai. Vanduo nespėjo paliesti mano rankų.

- Ir vėl meluoji, - pagriebiau jo rankas ir delnais atsukau į viršų. Žiūrėjau ir negalėjau patikėti. Jo rankos buvo švarios. Jokios pūslės, jokio raudonio. Jaučiau jo žvilgsnį. Raisas stebėjo mane.

- Bet juk mačiau kaip tu sušlapai.

- Ne, spėjau patraukti, bet dabar norėčiau, kad vanduo būtų apiplikinęs tik mane, o ne tave, - paniurusiu balsu atkirto jis.

- Juk sakau, kad man viskas gerai, - bandžiau nusišypsoti, bet nevykusiai. Jis atėmė iš manęs maišą ledukų, padėjo ant palangės, o pats atsargiai suėmė mano įkaitusią ir truputį žaizdotą ranką. Kairė labiausiai liko nudeginta, o dešinė ranka per plauką išsigelbėjo. Skaudėjo, ir dar kaip. Jis priglaudė mano ranką prie savo lūpų ir labai švelniai pabučiavo. Skausmas nesumenko, bet buvau pilna smalsumo, kodėl jis tai daro. 

- Už tai man ne viskas gerai, - po ilgos tylos prakalbo jis. - Man nepatinka, kai tau skauda. Jaučiuosi atsakingas už tavo skausmą, už tavo blogumą, blogą nuotaiką, - jis priėjo arčiau, aš nepasitraukiau. - Noriu, kad tavo lūpos spindėtų ta kerinčia šypsena, - jis pirštais palietė mano lūpas, o tada pasilenkęs švelniai pabučiavo jas. Vis dar nesitraukiau. Nebuvau jo tokio mačius. Tokio švelnaus, globėjiško ir atviro. Mano įkaitusią ranką jis padėjo sau po marškiniais ant nuogo pilvo. Iš pradžių pasijutau keistai ir nejaukiai, bet per tuos švelnius bučinius pasidaviau ir atsipalaidavau. Regis, jis norėjo atsitraukti ir išeiti. Nenorėjo peržengti ribų, bet vos tik atitraukė savo lūpas nuo manųjų sulaikiau jį ir drąsiai pažvelgiau jam į akis, ką darydavau priešingai, tai jas vis nusukdavau. 

- Neišeik, - ištariau. - Prašau, - jis apsikabino mane ir tvirtai suspaudė glėbyje. Mano skausminga ranka vis dar buvo po jo marškiniais. Nedrįso pajudėti iš vietos, o ir jo kūno teikiama šiluma malšino skausmą.

- Neisiu, - atsakė jis. - Niekada neišeisiu, jeigu tu to nenorėsi, - tyliai pridūrė jis. Tiek, kiek svajojau jo nepažinojau, bet jaučiau jog būdama jo glėbyje esu saugi. Kad jis - tas angelas sargas. Tik gaila, kad jis ne anonimas rašantis pasižadėjimo raštelius.

Raisas.

Ji nenorėjo, kad išeičiau. Pasilikau su ja. Pasilikau visai nakčiai jos kambaryje. Mudu kalbėjomės gulėdami jos lovoje, o paskui netyčia užmigom. Prabudęs savo ranką radau ant jos liemens linkio po palaidine, o josios ranką ten, kur ir palikau, po savo marškiniais. Vakar vėl jai pamelavau. Regis šį kartą patikėjo. Mano ranka apsiplikino karštu vandeniu, bet po kelių akimirkų viskas užsitraukė, užgijo. Nenorėjau jai meluoti. Nepatiko. Kurį laiką stebėjau ją gulinčią, tyliai ir saldžiai miegančią. Nusišypsojau ir labai ramiai priglaudęs ranką paglosčiau jos skruostą. Ji sujudėjo, bet neketinau jos kelti. Atsargiai išlipau iš lovos. Paėmiau savo džemperį ir juo apklojau Liusę. Nenorėjau išeiti, bet taip reikėjo. Privalėjau. Nusileidau laiptais žemyn ir prigriebiau striukę. Svetainėje ant sofos miegojo Liusės tėtis. Buvo sunku jį matyti tiek vargstantį dėl šio siaubingo tyrimo. Vonioje kažkas maudėsi. Girdėjosi čiurlenantis vanduo. Apsiaviau batus ir išsmukau laukan. Rytinė saulė nušvietė man veidą. Miestas skendėjo rytmečio tyloje. Nulipęs laiptais kažką užmyniau. Tai buvo baltas vokas, o jame raštelis. Apsidariau aplinkui, o tuomet bedžiau akis į vieno sakinio eilutę. "Liusė mano. Nesiartink prie jos. Nes daugiau nepagydysi nieko. Netgi pačio savęs".