DEMONO KŪNAS (BAIGTA)

XXVIII DALIS "TIESOS MOMENTAS"

XXVIII DALIS

TIESOS MOMENTAS

Vakaras praėjo pakankamai gerai. Raisui taip ir nepavyko manęs įstumti į vandenį. Pareiškiau jam, kad mirtinai sušąlsiu, o juo labiau, kai kažkur žiema. Raisas pralinksmėjo. Vis dėlto su Kailu nepasikalbėjau. Nebuvo nei noro, nei laiko ar tinkamo momento. Aplink mane nuolatos sukinėjosi Raisas. Jo buvimas šalia darė mane laiminga, bet tuo pačiu man kilo galybė klausimų. Gal jų net nebūtų, jei Vrainas nedrumstų man proto su savo užuomenom. Man vis dar mintyse sukasi jo frazė. Ji man tikrai kažkur girdėta ir žinau, kad ją žmogus, kuris tai pasakė gyvenime ištarė tik kartą. Dabar jau antras, bet taip ir nesuprantu kaip ir kas. Gulėjau lovoje ir ilgai mąsčiau. Akimis žvelgiau pro langą, tiesiai į mėnulio pilnatį. Raiso prisilietimas pažadino iš minčių ir privertė atsisukti. Jis šypsojosi ranka nuo veido nubraukdamas mano tamsius plaukus. Pirštu perbraukė per skruostą smakru žemyn, kaklu ir petimi iki pat rankos pirštų.

- Tu šiandien kažkokia keista, - prabilo jis. - Nepatinka čia būti ar pyksti už barnį virtuvėje? - paklausė.

- Ne. Vieta puiki, o tas barnis menkniekis, - atsakiau.

- Tada, kas tau neduoda ramybės? - glostydamas mano petį klausinėjo jis. Atsiguliau ant nugaros ir akimis žvelgiau į lubas.

- Ar demonai turi įstatymus? - ne iš šio, ne iš to paklausiau jo. Jis sukluso susiraukdamas.

- Turim kaip ir betkokia demokratija. Tai pragariška politika. Be įstatymų Šnabždesiuose vyktų aršios ir negailestingos kovos, - jis pabučiavo į mano petį.

- Taip, bet ar turit įstatymus na, sakykim kaip žmonės dešimt Dievo įsakymų, - pasisukau. Jis nežymiai linktelėjo.

- Galima teigti, kad pažeidžiau visus pagrindinius, - nusijuokė jis.

- Noriu žinoti juos, - liepiančiai paprašiau.

- Pirmas, neatskleisti savo egzistencijos. Sulaužytas. Antras, neįsimylėti. Sulaužytas. Trečias neminėti Dievo vardo, nes jis Demonų priešas. Sulaužytas. Ketvirtas, jeigu nori, kad tavo žodžiai ką nors reikštų turi juos pasakyti tyliai. Tada jie turi prasmę, kas irgi reiškia SULAUŽYTA, - nusijuokė. Šyptelėjau. Raisas sulaužė visus pagrindinius įstatymus vien dėl manęs.

- O kokia pati žiauriausia bausmė? - paklausiau. Jis pakėlė galvą nuo pagalvės ir netikėtai atsisėdo ant manęs. Suėmė mano veidą rankomis ir pabučiavo į lūpas. Bučinys toks malonus, šiltas ir viliojantis, kad norėjau dar ir dar, ką Raisas ir darė. - Tai dar vienas įstatymas ir aš jo nesakysiu. Nenoriu lūžio taško. Tau geriau nežinoti, - švelniai nutraukdamas nuo manęs anklodę atrėžė jis. Jis ir vėl visą realybę bandė užgožti malonumu. Taip, nuo to gera, nuo to susijaudini, bet realybė čia, ir ji niekur nedingo. Kad ir kaip yra Raisas niekada jos neištrins. Kažkurs šmirinėja Logano mėgdžiotojas, o Klastuoliai tebeieško manęs. Aš giliame mėšle.

- Ar galiu kai ko tavęs paprašyti?

- Visko, - pabučiuodamas atsakė jis.

- Parodyk visas tatuiruotes ant savo kūno. Visas iki vienos, - iš pirmo žvilgsnio tai atrodė labai romantiška ir viliojančiai gundoma, bet man reikėjo tiesos ir buvau pasiryžus ją gauti. Raisas atsiduso.

- Tu nepasiduosi.

- Lygiai taip pat kaip tu, - palengva atsakiau. Jis pasidavė. Raisas nulipo nuo manęs, o aš atsisėdau. Jis nusirengė džemperį, nes dar nebuvo persirengęs. Nusirengė visus viršutinius drabužius ir palenkė galvą. Padėjau rankas ant jo įdegusios nugaros. Juodos tatuiruotės rutuliavosi po visą nugarą. Buvo nupiešti penki ženklai nugaros apačioje. Iš jų išsišakojusios medžio šaknys, lyg degančios ugnies liepsnos. Jos siekė visus pečius, visą nugarą ir kaklą iki pat pakaušio. Mačiau ją ir anksčiau, bet tada tai buvo vienos žaizdos. Penki skirtingi ženklai. Penkios demoniškos nuodėmės arba įstatymai. Pirštais perbraukiau kairįjį ženklą. Tai buvo neaiškus šešėlis, o po kojomis degančios liepsnos.

- Egiztencija? - paklausiau. Jis linktelėjo. Antras ženklas širdis perverta strėle. - Meilė, - trečias ženklas. Puolęs angelas, juodi dideli sparnai ir baltas kūnas. - Dievo vardas, - nesustojau. Ketvirtas ženklas. Pilnatis ir aplink jį ugnies liepsnos. - Šnabždesiai, - atsakiau, o Raisas linktelėjo. Bet nesupratau paskutinio ženklo. Ten vaizduojamas obuolys. - Ką reiškia paskutinis?

- Baimes ir geidulį. Penktas įstatymas. Neturėti baimių, kurį jau seniai sulaužiau, - nusivylė jis.

- Kailas turi tokią pačią tatuiruotę.

- Kailas sumokėjo skausmu, kaip ir aš, tik man tai buvo pagrąsinimas, o jam tai ženklas, kad jis ištremtas, - skaudžiai kalbėjo jis. Atsisuko į mane. - Prie to pačio, kai mane kankino paprašiau jog užbaigtų deramai, - jis nurijo seiles. Aš sutrikau nesuprasdama apie ką jis kalba. Jis ištiesė kairę ranką. Palei riešą atsirado dar viena tatuiruotė. Suėmiau jo ranką ir apžiūrėjau. Raisas stebėjo mano akis. Ant rankos buvo pavaizduotas puolęs angelas su juodais sparnais. Po jo kojomis degė liepsnos, kyšojo demonų rankos, o virš angelo galvos šmėžavo šviesios rankos traukiančios ir plėšiančios jį pusiau. Angelo kairė veido pusė subjaurota. Rankos kruvinos, laikančios arbaletą. Tokios smulkios, detalios tatuiruotės nebuvau mačiusi. Tuomet jis parodė užrašą ant savo krumplių. Jis skambėjo demonų kalba.

- Tai pamatęs Loganas neapsikęs ir mane užmuš, - sunkiai kalbėjo Raisas. - Bet visa tai, ką mudu darom, visa tai to verta.

- Ką tu užrašei? - nepatikėjau, kad jis skriaudžia save, atsuka nugarą savo padermei, pragarui.

- Puolusio lyderio siela priklauso merginai, kuri priklauso man.

- Kaip tai suprasti? - nesuvokiau pirštu braukdama per užrašą.

- Šie žodžiai patvirtina, kad man liko ne daug, princese, - suėmęs mano rankas kalbėjo jis.

- Ką čia šneki? - paklausiau. - Juk tai tik tatuiruotė.

- Žmonėms taip, o mums ne. Kiekviena tatuiruotė priklausanti demono kūnui turi reikšmę. Ir ši turi reikšmę egzekucijai. Turėjau tai padaryti. Per daug tave myliu. Per didelė meilė nuo kurios nėra priešnuodžių. Žinau, kad abejoji manimi, todėl klausiau, kas nutiko. Gal ir negaliu skaityti tavo minčių, bet galiu jausti tavo emocijas, tavo kūną ir visa tai man leidžia suprasti daug daugiau nei eiliniai žmonės tai gali suprasti.

- Juk jie negali tavęs nubausti už tatuiruotę, - pravirkau. Jis nuvalė mano ašaras.

- Man gaila, Liuse, kad kenti su manimi. Tiesiog atsivežiau tave čia, kad būtume kartu kiek įmanoma daugiau, kad neapleistume nei vienos laisvos minutės.

- Tu negali. Mudu neseniai kartu. Sakei neišeisi. Sakei neišeisi, jei aš nenorėsiu, - ėmiau kūkčioti.

- Aš neišeisiu, - apsikabinau ją. - Tik žinok, kad jeigu Loganas iškils aš stosiu jam skersai kelio, kad apsaugočiau tave, supratai? - tvirtai apsikabinau ir pravirkau. - Neverk, princese. Tu mano. Visados būsi mano, - pakartojo Raisas. Pabučiavau jį. - Tu mergina, kurią myliu, dėl kurios einu iš proto, dėl kurios atidaviau visus demonus ir sulaužiau galybę įstatymų. Nesigailiu ir nesigailėsiu. To tiesiog negana. Tai ne pabaiga.