DEMONO KŪNAS (BAIGTA)

XXXVII DALIS "PERSEKIOTOJAI"

XXXVII DALIS

PERSEKIOTOJAI

Liusė

Per ašaras nemačiau, kur esu. Nežinojau kur esu. Atsibudau tik tada, kai buvau pririšta. Man skaudėjo mano kūną. Pamankštinus kaklą dirstelėjau į savo rankas ir pakraupau. Tiek vienoje, tiek kitoje buvo prispaustos ir po oda palindusios adatos, kurios traukė visą kraują iš mano organizmo. Man silpna ir visą skaudėjo, nes kraujas tiesiog sunkiamas iš manęs. Jaučiau kraują ant savo kaklo, ant viso savo kūno. Liežuvis jautė metalo ir kraujo skonį. Rankos buvo žaizdotos. Mane kankino, o aš to nejaučiau. Gal ir gerai, nes būčiau neištvėrus. Aplink mane buvo tuščias kambarys, tamsus rūsys. Kojos ir rankos supančiotos virvėmis, kurios smirdėjo kažkokiu siaubingu augalu ir aš jį pažinojau, bet niekaip neatsimenu. Trūkčiojau ir dejavau. Priešais mane stovėjo plytų nesutvirtinta siena. Regis jos tebuvo sustatytos. Kairėje platus stalas, o ant jo kažkokie įrankiai. Čia atsidavė kažkokiu keistu kvapu. Jis buvo panašus į ... Už manęs prasivėrė durys. Nemačiau, kas ateina. Norėjau ištrūkti, pabėgti nuo visko, nuo demonų, nuo pragaro, nuo Mėgdžiotojo. Iki manęs atėjo juodai apsirengęs asmuo. Rankomis pasirėmė į kėdę ir pasilenkė arti manęs. Bandžiau nusukti akis, bet jis vertė žiūrėti.

- Ir kodėl tave taip saugo demonų jėgos? Kuo tu tokia įpatinga nepaisant to, kad turi nepaprastą imunitetą? - suriaumojo jis. Tas balsas. Per storą toną jis man buvo girdėtas. Jis išsitraukė peilį ir pridėjo prie mano skruosto. Verkiau, drebėjo apatinė lūpa. Mėgdžiotojas prispaudė prie odos.

- Tu nužudei ją. Nužudei Kali,  - drebančiu balsu maldavau jo.

- Ji buvo filosofė. Man buvo reikalinga protinga mergina, - konstatavo jis. - Atleisk. Apgailestauju, jeigu tave įžeidžiau, - atleido peilį ir atsitraukė lyg ištikrųjų apgailestaudamas.

- Apgailestauji? Atleisti? Įžeidei? - apsiverkus riktelėjau. Jis staigiai atsisuko. Šoko prie manęs ir vėl pridėjęs peilį prie to pačio skruosto pakreipė galvą.

- Taip, Liuse, atleisti, - peilis įsispaudė man į odą ir ėmė rėžti kraujo siūlelį. Ėmiau dar labiau verkti, dejuoti, nes skausmas darėsi nežmoniškas. Kad ir kiek verkiau nutaisiau piktą veidą ir su panieka atrėžiau.

- Kad tu sudegtum pragare.

Raisas

Stovėjom priešais bažnyčios įėjimą. Kiekvienas jautėmės taip prastai, kad prasčiau nei nebus. Negali būti.

- Ar aš vienas jaučiuosi lyg kryžiumi perdurtas? - persikreipęs paklausė Vrainas.

- Tai šventa žemė, - tyliai ištariau. - Tikėjaisi pragaro versmių? - kilstelėjau antakį.

- Aš ten neisiu, - prabilo Edvardas.

- Kas blogo gali nutikti? - paklausė Kailas.

- Įėję galime sudegti šaltoje ugnyje ir daugiau nebeatgimti, - paaiškino Vrainas.

- Ten Liusė. Ten mano meilė. Mano pasaulis. Manau skausmas ir džiaugsmas. Aš eisiu, - pasisiūliau pirmas. - Vrainai?

- Aš eisiu, - įsiterpė Kailas. Vrainas traukėsi atgal nuo bažnyčios. Ta vieta jį smaugė.

- Aš negaliu, - susiemė už gerklės jis. - Negaliu. Aš... Eikit. Nelaukit, - paliepė jis. Kailas linktelėjo man.

- Mudu lauksim čia. Jeigu pasirodytų Klastuoliai, - perspėjo Vrainas. Nieko neatsakiau.

- Kailai, mudu galime ir nebegrįžti.

Jis palinksėjo galva ir nurijo gniutulą gerklėje.

- Neturiu, ką prarasti, - atsakė jis žiūrėdamas į bažnyčią. - Liusė turi. Ją reikia išgelbėti. Ji mūsų.

Pasisukau į liūdną Kailą. Jis buvo teisus.

- Kailai... - pasisukau į jį. Jis sukluso. - Ačiū. Ačiū, kad eini kartu. Esi geras draugas, - patvirtinau. Jis nusuko akis, o tada dingo. Aš paskui jį. Kol šokom pro vartus nenutiko nieko, tačiau kai pasiekėm bažnyčios vidų mus ėmė dusinti ir traukti prie žemės. Kūnas jautėsi silpnas, bet nei aš, nei Kailas nepasidavėm. Tai Dievų nesąmonės. Jie ir žais, ne mes. Nuo mudviejų menkai tekilo versmių garai. Tai nieko gero nežada. Jautėmės siaubingai. Lyg degtume iš vidaus. Apžiūrėjome pagrindinį kambarį, tačiau čia stovėjo tik tušti suolai, altorius, šventintas vanduo ir biblija. Ant sienos, vidury altoriaus pakabintas kryžius. Pasitraukiau atgal, nes mane tai smaugė, degino. Pamažu su Kailu perbėgom per visus likusius bažnyčios kambarius, bet nieko nebuvo.

- Raisai, kur ji? - smarkiai, už stalo pasilaikydamas alsavo Kailas. - Nesijaučiu gerai.

- Nežinau. Ir aš jaučiuosi sumautai, - patikinau. Apsisuko galva, o Liusės emocijos tebevirė mano kūne, mano smegenyse. Jaučiau ją kaip niekada nejautęs, kaip niekada nelietęs, niekada nebučiavęs. Staiga aplink mus sustojo penkios figūros. Kailas pervertė akis.

- Ar šie vyrukai išvis ko nors bijo? - Klastuoliai sustojo ratu ir išsitraukė durklus. Tamsūs veidai slėpėsi giliai kapišonų prietemoje. Man darėsi silpna. Klastuolis visa jėga griebė mane už gerklės ir paleido į sieną, kurioje stovėjo kryžius. Kritau ant pagrindinio stalo su šventintu vandeniu. Nusiplikinau jau ir taip žaizdotą ranką. Iš skausmo nusiverčiau nuo stalo. Klastuolis suėmė mane savo rankomis ir ėmė smaugti. Bandžiau atsilaikyti, bet viskas veltui.

- Liuse, - įniršęs tariau jos vardą, bet veltui. Viskas veltui. Kailas buvo prispaustas prie sienos. Klastuolis suėmė jo galvą ir iš visų jėgų trenkė jo pakaušį į dešinėje stovinčią plytinę sieną. Kailas užriko ir sukrito ant žemės. Voliojosi it šliužena, lyg šliužena, kuri rinko pelenus iš po Logano kojų. Mane ir vėl pagriebė už gerklės, iškėlė virš save ir visa jėga pastūmęs išmetė laukan. Lyg kursvetukas nusiverčiau palei kažkieno kojas. Vos ne vos apsiverčiau. Iš mano lūpos bėgo kraujas, ranka patvino skausmu. Pakėliau akis. Priešaky stovėjo Klastuolis, kuris laikė už gerklės Vrainą. Netoliese Edvardas bandė atsilaikyti, bet greitai buvo nusviestas į gatvės stulpą kitapus gatvės. Bandžiau keltis, bet Klastuolis prigavo mane ir prispaudęs koja prie žemės laikė it kirminą. Jaučiau kaip kyla pyktis ir ašaros, nes galiu nespėti. Bandžiau keltis. Bandžiau, bet nepavyko.

- Nebūk silpnas, Raisai, - smaugiamas prabilo Vrainas. - Nebūk silpnas, nes kitaip tu jos nevertas, - bandydamas atsispirti kalbėjo Vrainas. - Raisai, ji tavo. Pats taip sakei. Sakei, kad niekas jos neatims iš tavęs. Sakei, kad jos kūnas ir protas priklauso tau. Tai padaryk, kad būtų ne žodžiai, Raisai, padaryk, kad tai būtų tiesa, - grąsinančiai riaumojo Vrainas. Klastuolis jį paleido į medžio kamieną. Vrainui lūžo keli nugaros kaulai. Jis skaudžiai krito ant žemės. Jis teisus. Turiu priešintis. Klastuolis stipriai laikė mane, bet ėmiau priešintis. Visa jėga, kiek jos beturėjau priešinausi su tikslu išgelbėti Liuse ir būti su ja.

- Ji mano, - pajuodusiom akim rėžiau Klastuoliui. Staigiai dingau jam iš akių, o atsiradęs už nugaros išlupau jam širdį. Lyg ten jis tokią turėtų. Apsidairiau. Link manęs bėgo dar keli Klastuoliai. Edvardas kovojo su kitais. Jų daugėjo. Kailas buvo mėtomas kaip kamuolys. Vrainas nepajėgė atsikelti.

- Vrainai, tu gali. Kelkis, - užrikau ir spyriau Klastuoliui į pilvą, užlaužiau jų ašmenuotas rankas. - Vrainai, gali. Gali, - kartojau. - Kelkis, - liepiau. Vrainas vos kėlėsi. - Ne, - prisiminiau. - Tu ne Vrainas. Tu Roizas. Tu Liusijanas Roizas. Tu pragaro siuntėjas, tu pragaro mafijozas. Tu Roizas, - užrikau. Klastuolis griebė mane ir permetė per saviškius į kitą pusę. Kritau veidu ant ledu padengto asfalto. Vrainas vos ne vos atsikėlė. Pasukiojo kaklą ir atstatė lūžusį stuburą. Jo akys virto juodomis. Nuo jo pakilo ne tik karštos versmės, bet ir kelios juodos pragaro plunksnos. Aplinkui ištirpo sniegas. Jis smarkiai alsavo. Stipriai suspaudęs krumplius prasivarė sau kraują, o ištiesęs rankas ištiesė ir ašmenis.

- Aš netoli to, - lediniu tonu atrėžė jis. Dingęs ore atsirado prie pat Klastuolių. Perrėžė keliems gerkles ir staigiai pastatė mane ant kojų. - Eik! - suriaumojo jis. Atsitraukiau ir nusipurtęs bandžiau pasiekti bažnyčią. Išgirdau rėkiant Kailą.

- Rūsys! Raisai, bažnyčios rūsys, - kartojo jis. Pribėgau prie jo. Griebiau už apykaklės ir nieko nelaukęs persikėliau per pragaro vartus į šventos žemės požeminį rūsį.