DEMONO KŪNAS (BAIGTA)

XXXII DALIS "AŠ PRISIMENU TAVE"

XXXII DALIS

AŠ PRISIMENU TAVE

Atsiplėšiau nuo jo ir užrikau.

- Tu pakvaišęs! - garsiai alsavau ir apsidairiau. - Po velniais kokiame gale mes randamės? - pažvelgiau žemyn ir iš to išgąsčio net susvirduliavau. Vrainas mane pagavo. Stovėjome ant tilto, jo viršuje. Jis pažvelgė man į akis ir nusišypsojo. - Tu pakvaišęs, - pasikartojau. Iš toli matėsi didelis miestas. Jis skendėjo tamsoje. Dabar naktis. Danguje švietė nuostabios žvaigždės. Po kojomis, pro tilto tarpus lakstė mašinos iš vienos ir kitos pusės. Dangoraižiai, milžiniški pastatai švytėjo nuo šviesų.

- Aš pamenu jog sakei, kad nori aplankyti San Diegą, - užriko jis per bašinų burzgimą. Pažvelgiau į jį. Jis beprotis. Jis atsitempė mane į San Diegą. Jo rankos buvo ant mano liemens, laikė, kad nepargriūčiau, nes vos tik pažvelgiu žemyn susvirduliuoju. - Žemyn. Vrainai, noriu žemyn.

- Bijai aukščio? - paklausė jis.

- Šiek tiek, - prisimerkiau. Jis nusijuokė ir mane sulaikęs perkėlė į nuošalę vietelę, kur oras grynesnis nei stovint ant tilto.

- Kam tu taip darai? - nusivylus paklausiau jo. - Vrainai, perkelk atgal. Namo, - pareikalavau, kad ir kaip čia nusotabiai viskas atrodė, netgi Vrainas gausybėje San Diego šviesų atrodė įspūdingai.

- Perkelsiu, bet rytoj, - šaltai atsakė jis.

- Ką? - nustebau. - Dabar tu man tikrai labai nepatinki, - užrikau ir susidėjau rankas ant krūtinės.

- Klausyk. Žinau, kad tau dabar sunku, bet mes San Diego viduryje ir... - jo žodžiai nutrūko. Tęsėsi kelios ilgos tylos minutės, kol pati netekau kantrybės. Apsisukau ir pradėjau eiti link nežinau net kur. Tiesiog betkur. Prieš mano akis atsirado Vrainas. Jis nusuko akis. - Tiesiog man nepatinka, kai tu sugniuždyta. Man nepatinka, kad esi tokia nusivylus. Man patiko, kai buvai tvirta, kai buvai stipri, -  paaiškino jis. Nuleidau rankas. Mano nervai atsileido. - Aš žinau, kad galbūt tau dabar norisi išlieti žmogiškas emocijas, bet šiandien muzikos šventė visame pasaulyje ir sėdėti Mauricijuje tikrai nuobodu, - paskutiniu sakiniu Vrainas sugrįžo į save. - San Diege geriausios šventės. Pats čia rodausi, kas metus. Pamaniau, kad ir tau tai patiktų, - pasiteisino jis. - Vienai nakčiai, o paskui galėsi mane keikti, - leido jis. Po trumpos tylos nusijuokiau. - Taip jau geriau, Liuse, - Vrainas kietas su savo emocijomis. Jis nuostabus pašnekovas ir kai reikia jis nevirsta į šaltą tipą. Kad ir kaip ilgiuosi Raiso, kad ir kaip šūdinai jaučiuosi, bet galbūt tai galėtų pataisyti padėtį bent vienai nakčiai. Vis dar spręndžiau, kol Vraino pridurti žodžiai padėjo apsispęsti visiškai. - Aš gersiu, o tau leisiu pasisukti šokių aikštelėje. Girdėjau gerai šoki, - praėjusi pro jį stabtelėjau.

- Jei dar kada nors slapukausi mano kumštis atsiras tavo gerklėje, - perspėjau. Jis pasidavė ir aš patraukiau pirma link švytinčių šviesų šurmulio. Paskui mane ėjo Vrainas. Jis mano pašonėje, kai man sunku, kai labai sunku, kai bandau išgyventi gyvenimo dramą, jis man lyg asmeninis sargybinis nuo Klastuolių ir geras draugas. Kadangi eiti reikėjo ilgai Vrainas pamažino kančią ir su mielu noru perkėlė į šventės vidurį mat nei vienas netroškome kalbėtis. Jam reikėjo nusigerti, o man palikti praeitį ir kaip nors prisijaukinti dabartį. Tai sunku ir aš suprantu, bet pamėginti reikia, kitaip aš giliame tarpeklyje ir pasiliksiu.

Čia buvo begalė žmonių. Niekas nieko nepažįsta. Triukšmas didelis. Muzika gera, garsi ir užvedanti. Man patiko čia. Pašonėje buvo didelis nuostabus baras. Ir nors Vrainas nepaleido manęs iš akių aš pirma pasiūliau jam nueiti prie baro.

- Tu nepilnametė, - subambėjo jis, kai užsimaniau išgerti. Pasisukau į jį.

- O tu prieš pragarą, kai turėtum būti išvien, - užgyniau.

- Lygiosios, - nustebęs atkirto jis ir atsisėdo šalia manęs ant baro kėdės. Padavėjui parodė dviem pirštais ir pridūrė.

- Ir butelį prie to pačio.

- Panele, prašome parodyti tapatybės dokumentus, - paprašė jis. Vrainas pervertė akis.

- Tu tik jai atnešk išgerti. Ir kai sakau atnešk išgerti, tai aš rimtai. Jei ji negaus tekilos, tai jos kumštis atsidurs mano gerklėje, - išsigandęs perspėjo jis pajuodusiom akim žvelgdamas kiaurai į jo sielą. Faktiškai nežinau ar jis taip darė, bet buvo labai panašu. Barmenas pastūmė butelį prieš akis ir du stiklus. Vrainas linktelėjo.

- Galėjai ir be žodžių, - pasakiau.

- Man tiesiog įstrigo ta frazė, - nusijuokė jis. Įpylė ir padavė man. - Į tavo sveikatą. Kas yra Mauricijuje gali ir palaukti. Šią naktį pamirštam viską. Pamirštam, kas esam. Būnam tie, kas šiuo metu galim būti, - linktelėjo jis ir užsivertė visą stiklą su visa tekila. Iš tiesų Vrainu buvo galima stipriai žavėtis. Nors jo nepažinojau, o tariamai turėjau pažinoti jo elgesys, jo žavesys, jo gyvenimas atrodė neįtikėtinas. Jis nurijo ir susiraukęs pažvelgė į mane. - Tavo eilė, meile, iki dugno, - pareiškė jis. Jei iki dugno, tai iki dugno. Gėriau ne pirmą kartą, bet pirmą su demonu. Išgėrus susiemiau už burnos ir užsikosėjau. - Dar vieną ir galėsi daryti betką. Leisiu, - pasimėgavo jis.

- Viską? - kilstelėjau antakį. Jis pamąstė.

- Nea, - nutęsė, - Nebėgi nuo manęs, - paklusau jo vieninteliam įsakymui, o tada išgėrus dar vieną nuėjau į aikštelės vidurį šokti su kitais. Čia neturėjo rūpėti kiti dalykai. Kas yra Mauricijuje gali ir palaukti. Šią naktį kaip Vrainas ir sakė pamirštam viską. Pamirštam, kas esam. Būnam tie, kas šiuo metu galim būti. Vos tik pajudėjau toje aikštelėje visiškai atsipalaidavau. Visą laiką sukinėjausi ir judėjau, nes muzika buvo neapsakomai gera. Bet nenustojau užiūrėti ir į Vrainą. Jis visą laiką gėrė. Negi jam kažkas blogai? Bent jau žmonės geria tada, kai jiems būna blogai, o kada geria demonai? Jis pagavo mano žvilgsnį ir aš paskubomis iki jo atėjau. Grojo labai gera daina, tad garsiai užrikau.

- Einam šokti, - pasiūliau. Jis papurtė galvą.

- Liksiu čia ir nusigersiu iki kol žemės nematysiu, - užsivertęs dar vieną stiklą pilną tekilos riktelėjo atgal. Susiraukiau. Jis pažvelgė veidu sakančiu „Ką? Aš demonas. Man galima", bet tada jis atsiduso ir atsakė. - Aš nemoku šokti.

Prapliupau juoktis iki negalėjimo sustoti. Pagriebiau už rankos jį ir nutempiau nuo baro kėdės. Tempiau jį į aikštelę.

- Galime tą ištaisyti, - atsakiau. Tempiant jis atrodė labai sunkus. Atsisukau ir paleidau jo rankas. Muzika buvo labai gera. Per visą vakarą ši viena geriausių. Aš ėmiau šokti, o Vrainas prikandęs lūpą žiūrėjo į mane. - Ne toks kietas, ar ne? - nusijuokus paklausiau jo. Vos tik pradėjo groti priedainis Vrainas griebė mane už liemens ir apsukęs nugara į save prisitraukė prie savęs. Ir aš pajutau kaip jis juda, kaip judame dviese, kaip jis puikiai šoka. Melagis.

- Aš melavau, - tyliai sušnabždėjo į ausį jis. Ta jo demoniška puikybė knisa, bet ji visai nieko.

- Aš daug meluoju, o kokia tavo priežastis? - pasinaudojau jo metodika ir pabandžiau suvartyti.

- Laukiau momento kada tau bus nuobodu, nes be manęs tau nuobodu, - nusijuokė jis. Atsiplėšiau nuo jo ir atsisukau.

- Melas, - užrikau. Jis vėl prisitraukė mane, tik šį kartą žiūrėjo man į akis.

- Ne, tau gera su manimi, - paprieštaravo jis ir apsuko mane vėl prisitraukdamas prie savęs.

- Tas kumštis dar galioja, - priminiau. Jis plačiai išsišiepė.

- Kalėjimas prie manęs irgi, - paaiškino jis. Vrainas niekada nesusivarto. Jis visada žino, ką šneka, lyg į kiekvieną mano sakinį, argumentą jau seniai turėtų atsakymą. Tie judesiai buvo tokie vienodi. Jie buvo tokie panašūs, kad šį tą priminė. Muzikos greitis žaibiškas, tad ir Vrainas vertė šokti lygiai taip pat ir nei kiek nesustoti. Jis nebuvo girtas, tik apsvaigęs, bet šnekėjo lyg būtų blaivas. Apsuko dar kartą ir nugara prisitraukė atgal prie savęs. Tai tikrai kažką reiškė. Ir tada lyg vaizdas, lyg iškarpyta nuotrauka praskriejo pro mano mintis. Staigiai pasisukau į jį ir supratau. Supratau, kas jis. Žinojau, kas jis. Priverčiau jį sustoti šokti. Jis pažvelgė man į akis, lyg suprasdamas, kad nuspėjau, kas vyksta.

- Žinau, kas esi, - prabilau. Jis susiraukė. Paleido mane, bet liko šalia. Iš niekur nieko išsitraukė du nematytus durklus ir pareiškė.

- Pagaliau, nes dabar mes turim problemų.