DEMONO KŪNAS (BAIGTA)

XXIII DALIS "MIRĘS NEREIKALINGAS"

XXIII DALIS

MIRĘS NEREIKALINGAS

Raisas

Vijausi Mėgdžiotoją. Pastarąsiąs valandas nieko kito nedariau. Daugybę kartų šokinėjau pro pragaro vartus. Tas Mėgdžiotojas kietas. Nors jis nei karto nešoko pro vartus. Kas jis toks? Greitai moka pasislėpti, bet aš greitai gebu  rasti. Peršokau ant kito namo stogo. Šokau per pragaro vartus. Deja man kažkas sutrukdė peršokti galutinai. Neišlaikiau pusiausvyros ir visu svoriu trenkiausi į studentų bendrabučio stogo kraštą. Slydau sieną ir pataikiau ant kažkieno mašinos stogo. Voliojausi keletą minučių. Pradėjau jausti skausmą. Nuo tada, kai palikau Liusę nuošaly tapau silpnas. Tas ir erzino. Negalėjau būti stiprus. Man trūko jos. Loganas buvo teisus Be jos imuniteto, be jos kūno ir kraujo mes sunkiai laikomės ant savo tvirtovės stogo. Nusileidau priekiniu stiklu žemyn. Iš šono išsilupau kažkokį metalo gabalą. Iš kur jis atsirado? Kraujas pasruvo ir mano ranka sutepta mano pačio krauju. Negerai. Skersgatvyje visai sutemo. Suvokiau, kad esu ne vienas. Atsirėmiau į mašiną, o ranką pridėjau prie žaizdos, kuri ne juokais sruvo tamsiai raudonu krauju. Iš lėto pakėliau galvą. Priešais mane lanku stovėjo penki pragaro sargai. Per vidurį ne kas kitas, o pragaro siuntėjas Vrainas. Šalia jo Edvardas, trumpų juodų plaukų vaikinukas, geriau žinomas kaip žalių akių demonas. Toks demonas vadinamas Goblinu. Reti, bet Loganas apsirūpinęs visais.

- Nustok ardytis, Raisai, - prabilo Vrainas. - Tu nepagausi jo. Jis per daug kietas. Klastuoliai imasi šio darbo, tad tau laikas nusiraminti, - įsakmiai pasiūlė jis. Nusijuokiau. Jie nei kiek nesutriko.

- Jūsų sumauti Klastuoliai persekioja ne Mėgdžiotoją. Po velniais, Vrainai, jie persekioja Liusę. Aš to neleisiu. Neleisiu, kad ją kas nuskriaustų. Ji tik mergina.

- Mergina su imūnu, - pataisė Edvardas. Vrainas sudraudė jį rankos mostu ir vėl sukaupė dėmesį į mane. 

- Imunas ar ne, mergina ar ne, bet tai pragaro pažeidimas, Raisai, pats žinai, kad šis įstatymas puikuojasi antroje vietoje po pirmojo, kurį tu taip pat pažeidei, - spjaute išspjovė Vrainas. - Tie skarabėjai ir skorpionai tebuvo pagąsdinimas, Raisai, kad susiprotėtum ir grįžtum į ten, kur tau ir vieta. 

- Negrįšiu pas Loganą. Aš ne jo tarnas, Vrainai, - užrikau. Vrainas žengė kelis žingsnius link manęs. Kiti liko stovėti vietoje. Pajuodusiomis akimis Vrainas pažvelgė į mano vidų, į žaizdą. Tuomet įsikando sau į riešą ir atsisukęs linktelėjo savo pakalikams, Logano sargams. Man nespėjus atsitraukti jie griebė mane. Jaučiausi per silpnas priešintis. Aš per silpnas. Aš per daug silpnas, kai Liusės nėra. Per daug silpnas, kad išgyvenčiau. Edvardas ir Hailsas, du demonai sulaikė mane už rankų, o Vrainas pagriebė man už sprando ir atlošęs privertė prasižioti. Tarp mano dantų įgrūdo savo demono pajuosusią ir tatuiruotą, kruviną riešą. Jis privertė gerti savo kraują. Skonis buvo šlykštus. Demonų kraujas prilygsta numirusiam. Neskanu ir pasišlykštėtina, bet tai suteikia jėgų bent kuriam laikui. Plonais pirštais suėmęs mano smakrą atsuko prieš save, privertė žiūrėti į jo juodas akis. 

- Vaje, Raisai, esi išbalęs. Jei prasižiosi kam nors iš pragaro, kad daviau savo kraujo tau galas, supratai? - kartu su jo ranka laikančia man galvą linktelėjau jam. Jis išsišiepė ir patapšnojo per skruostą. Bandžiau išsilaisvinti, bet Edvardas su Hailsu per stipriai laikė. Vrainas kiek pagalvojo, o tada visa jėga užsimojo man į pilvą. Susiriečiau. Skausmas kitoks. Jis per daug žmogiškas. Tuomet greitai pridėjo raudonai švytinčią ranką prie mano žaizdos. Jo rankoje tekėjo gyva pragaro ugnis. Karštesnė nei ta, kurią naudoja žmonės. - Čia kad išgyventum, - patarė jis. Ugnis skaudino mano kūną. Maniau išprotėsiu. Vrainas man padėjo, nors jis kietas pikčiurna ir nemėgsta, kai laužomos taisyklės. Tuomet atsitraukė ir pamojo pasitraukti Edvardui ir Hailsui. Susilenkiau visiškai. 

- Kam taip padarei? - pavargusiu balsu paklausiau nusisukusio Vraino.

- Nes nenoriu, kad Loganas gautų merginos kūną. Nes nenoriu, kad jis gautų Mirtingosios imūną, - paaiškino jis. Tuomet greitai priėjo prie savo pakalikų. Pirštais palietė dviejų kaklą. Hailsas ir dar vienas susmuko ant žemės. Vrainas tą patį padarė ir su dar vienu demonu. Edvardas liko pašonėje. Jis atsisuko. Ant žemės tysojo trys negyvi žmonių kūnai. Vrainas išsiuntė demonus atgal į pragarą, atgal į požemius, į demonų kiautus, kuriuose jie vystosi naujai neprisimindami, kas juos nužudė. Loganas to niekada nesužino. Niekas nesužino. Matyt Edvardu jis pasitikėjo. Tačiau kvaila manyti jog demonu galima pasitikėti. Nuslydau mašinos kapotu žemyn. Atsirėmiau ir atsidusau. Vrainas su Edvardu dingo. Mano žaizda užgijo. Energijos turiu, bet ne tiek, kad galėčiau ieškoti Mėgdžiotojo. Akyse visvien dvejinosi. Jaučiausi senas, išbalęs ir sergantis. Nesupratau tik vieno. Kodėl Vrainas nenori, kad Loganui atitektų Liusės kūnas? Kodėl jis jam padėjo? Dėlto, kad turiu grįžti pas Liusę? Puikiai jaučiu, kad su ja kažkas kitas. Ir tas kažkas neabejotinai yra Kailas. 

- Oh, Liuse, negaliu be tavęs, - tyliai ištariau ir užmerkiau akis. Man reikėjo tik jos.  Man reikėjo to artumo ir atsakymo. Ar tai Vrainas kelia ant kojų visą pragarą? Ar jis Logano priešas? 

Liusė.

- Kailai, paaiškink, - užginčijau. - Noriu žinoti, kas vyksta. Kailas vos tvardėsi. Jis laikėsi už spintelės krašto, o aš stovėjau prie lango. Pastebėjau, kad jis dreba, kad vos laikosi ant kojų. - Kailai, - išlemenau. 

- Negaliu, - alsavo jis. - Negaliu atsispirti. Man taip... Man taip silpna, - gniauždamas rankas į kumščius prabilo jis. - Taip vilioja, o aš jau nebegaliu atsispirti. Negaliu, Liuse, Dieve, - ištarė šventą žodį jis. Tai dar viena pažeista taisyklė, kuri užima trečią vietą po pirmų dviejų. Tada aš supratau. Supratau, kodėl jis toks. Tas Vrainas kalbėjo apie imunitetą. Mano organizmas. Jame teka mano kraujas. Jiems visiems reikalingas mano kraujas ir dar daugiau. Apsidairiau. Neleisiu jam susirgti net jeigu jis demonas. Pagriebiau peilį ir pridėjus prie savo kaklo susiraukaus įpjoviau. Suinkščiau ir numečiau peilį ant grindų. Mano kraujas ėmė tekėti per visą petį, žemyn ranka. Kailas atsisuko. 

- Ne, - paneigė jis. - Aš negaliu. Liuse, neversk manęs.

- Neversiu. Pats to nori.

- Per daug. Per daug noriu tavęs, Liuse, - bandė trauktis jis. - Ne. Eik ir nusivalyk, nusiplauk, pasitrauk.

- Tu sužeistas. Žinau, nes matau, kad nepastovi, kad tau silpna. 

- Iš kur tu...? - nesuprato Kailas.

- Namuose turiu seselę, pamiršai? - paklausiau susiraukus iš skausmo. - Klausyk, aš nesu kvaila. Žinau, ko jie nori. Jiems reikalinga aš. Aš reikalinga tau ir Raisui, kad judu išgventume. Aš suprantu. Tavo ranka, - mostelėjau savaja. - Ji negyja, nes neturi vaisto. Mano kraujas jus gydo. Jus stiprina, taip? - teigdama klausinėjau. Kailas nenorom smarkiai linktelėjo. Jis rėmėsi į šaldytuvą ir stipriai sukando dantis. 

- Sakei, kad darysi viską, kad mane apsaugotum. Miręs man nepadėsi, - atvirkščiai pradėjau kalbėti ir regis jis sutriko, patikėjo. Pažvelgė degančiom akim ir iš lėto priėjo prie manęs. Rankomis suėmė mano veidą ir švelniai prirėmė prie sienos. - Žinok, kad niekada nenorėjau to. Nenorėjau tavęs skaudinti, - jis užsimerkė ir palinko prie mano kaklo. Jaučiau kada jis atmerkė akis. Ir jos kitokios. Jos ne Kailo. Laukiau, kol jis man įkas, kada skaudės, kada nusilpsiu pati, bet pajutau tik jo šiltas lūpas ir liežuvį. Jis švelniai nulaižė visą kraują nuo mano kakle įrėžtos žaizdos iki raudoniu suteptos peties. Tai virto malonumu, o ne skausmu. Jis stipriai mane apsikabino ir priglaudė prie savęs. Jis mėgavosi mano krauju, o aš jo prisilietimais. Jaučiau jog silpstu, jog man sunku išstovėti ant kojų. Suklupau, bet Kailo reakcija greitesnė. Jis sugavo mane ir belaižydamas tą kraują nuo žaizdos pakėlė mane ant savo rankų. Nepatraukęs galvos nuo mano kaklo jis ėmė mane nešti link laiptų vedančių į viršų. Vos tik užlipo pirmą laiptą tyliai ištarė.

- Tu pasveiksi, Liuse.