DEMONO KŪNAS (BAIGTA)

VII DALIS "BYLA"

VII DALIS

BYLA

Liusė

Rankomis užčiuopiau minkštą, prie kūno prigludusią anklodę. Galvą perkėliau ant kitos pusės, o tada pramerkiau akis. Lyg užhipnotizuota žiūrėjau į vieną sienos tašką. Dešimt minučių ištisai galvojau, kas nutiko. Palengva pasukau galvą link savo rašomojo stalo pusės. Tuomet palikau pagalvę trunyti lovoje, o pati pasirėmiau alkūnėmis į minkštą čiužinį. Labai skaudėjo galvą. Buvau prisiekus, kad negersiu ir negėriau, bet... Kaip aš atsidūriau savo lovoje? Pamenu kaip trenkiau galvą į žemę, kaip mane prislėgė žmogiškas svoris ir bučinys. Pirštais paliečiau savo lūpas. Negalėjau pasakyti koks tai buvo bučinys. Užsimiegojusiom, patinusiom akim apsidairiau po kambarį, o tada nuo savęs nusimečiau antklodę. Pažvelgiau į kalendorių ant savo sienos netoli spintos. Šiandien šeštadienis, o tai reiškia, kad ir vėl turėsiu susitikti su Raisu, daryti tą prakeiktą istorijos projektą. Susiradau juodus šortus ir alyvų spalvos palaidinę ant petnešėlių. Atsistojau priešais veidrodį ir išsišukavau plaukus, surišau į arklio uodegą, o šių galai kaipmat susigarbanavo. Nepaklusnūs plaukai. Niekada nebuvo tiesūs. Iš papuošalų dėžutės, gulinčios palei knygas trečioje, nuo viršaus lentynoje pasiemiau prie ausies prigludusius juodus auskarus. Neskubėdama pasiklojau lovą, o tada nuėjau į vonią, tačiau ši buvo užimta. Girdėjau kaip nustojo čiurlenti vanduo, pasigirdo bildėjimas, durys atsirakino ir išėjo Olis. 

- Kaip miegojai? - prisilaikydamas rankšluostį paklausė jis. Jo plaukai styrojo į skirtingas puses, varvėjo vanduo. Jo kūną dengė, tik baltas rankšluostis. 

- Gerai. Kodėl klausi? - nesupratau, rankas susidėdama ant krūtinės.

- Vakar grįžęs tave radau miegančią ant suoliuko kieme, - atsakė jis. Mano akys išsiplėtė, net žandikaulis atvipo. - Man dėl tavęs neramu, - broliškai pridūrė jis. - Ar mokykloje viskas gerai? Gal turi problemų, kurių niekas šeimoje nežino? - tikslinosi jis. Aš kiek pagalvojusi papurčiau galvą. Norėjau jam pasakyti apie Raisą ir apie vakarykštį užpuolimą, bet aš gyva ir man viskas gerai, tik galva sutraumuota. Jis žinojo, kad buvau vakarėlyje, bet nesakiau kaip iš ten parsiradau namo. Tiesą sakant ir pati esu giliam klaustuke. Tada man kilo klausimas.

- Sakei, kad grįžęs mane radai, - ėmiau tikslintis. - O kur tu buvai? - regis jis nuraudo, nes pagavau netinkamu klausimu. 

- Pas draugą, - nusukęs akis atsakė Olis. Aš kreivai šyptelėjau.

- Pas draugą ar draugę? - nusijuokiau. Jis atsiduso ir kumštelėjęs man į petį nuėjo į savo kambarį. Oh... Tas mano brolis. Niekada neatskleidžia detalių.

Nusileidau į apačią, patraukiau į virtuvę darytis arbatos, bet tarpduryje sustojus išvydau savo tėtį, sėdintį prie virtuvinio stalo. Šis buvo nukrautas įvairiais darbo dokumentais ir visur buvo bylos. Prieš jį stovėjo nešiojamas kompiuteris, darbinis. Jo akis puošė akiniai. Truputį persisvėriau ir pasilaikius už sienos krašto pamačiau, kad net svetainės sofa suversta popieriais. Nieko neklausus nuėjau prie arbatinio. Greitai jį įjungiau ir iš viršutinės spintelės išsitraukiau du puodelius. Vieną pripildžiau kavos, dviem arbatiniais šaukšteliais, o kitą juodos arbatos trupiniais. Mano tėvas yra šerifas. Jis niekada nedirbdavo namuose. Pamaniau, kad jam reikalinga kava. Ranka pasirėmęs vis žiūrėjo į kompiuterio ekraną, tad manęs nei nepastebėjo. Užvirus vandeniui užplikinau kavą ir arbatą. Įdėjau curkraus du šaukštelius kaip tėtis ir mėgo. Iš šaldytuvo viršutinės lentynos pasiekiau naują pieno pokelį. Tada pasilenkiau prie tėčio ir ištiesiau ranką su puodeliu.

- Ačiū, mieloji, - paėmęs padėkojo jis. Nusiemė akinius. Atrodė pavargęs. Prigriebiau savąjį puodelį ir atsisėdau kitapus stalo. - Atleisk, kad nepasisveikinau, tiesiog labai daug darbo, - irzliu balsu prakalbo jis. - Tavo mama ketvirtą ryto skubiai išvažiavo į ligoninę. Padėjau puodelį ant stalo ir pažvelgiau sunerimusi.

- Ar viskas gerai? 

- Tiesa pasakius ne, - tiesmukiškai atsakė jis. Dažniausiai tėtis neaprūpindavo mane bylų smulkmenomis, bet jei tai padarė vadinasi padėtis prasta. - Vakar tame vakarėlyje, kuriame buvai įvyko didelis susišaudymas, kelios mašinos buvo sudaužytos. Daug susižeidė, todėl tavo mamai teko anksti keltis. Negana to dingo du asmenys. 

- Du? Kas tai padarė?

- Bandom aiškintis, bet tai padaryti sunku, kai nėra atsakingo asmens už tą vakarėlį, - nusivylė jis.

- O kaip to vakarėlio orgnizatorius?

- Tame ir yra šuo pakastas. Niekas neranda jo, tarytum viskas vyko be jo žinios.

- Ar jau žinot asmenų tapatybes? - paklausiau jo. Tėtis pasikuitė naujai užvestų bylų krūvoje ir pametėjo dvi palei mano akis. 

- Niekas negali žinoti, kad parodžiau tau, gerai? Tai liks tarp mūsų, - linktelėjau jam ir atverčiau pirmą bylą. Karla Swis, toks vardas buvo nurodytas bylos antraštėje. Pavardė man buvo girdėta, tik niekaip neprisiminiau kur. Mergina jauna. Apie dvidešimties metų. Sprendžiant iš nuotraukos neaukšta, blondinė, žalių akių, šviesios odos. Graži, bet tai nepaaiškino jos dingimo priežasties. Atsiverčiau antrą bylą. Geivenas Klaivsas. Jam taip pat buvo apie dvidešimt metų. Juodukas, stambaus sudėjimo, pilkų akių, juodi plaukai nei aukštas, nei žemas. Jo vardo nebuvau girdėjusi kaip ir pavardės. Atidaviau tėvui bylas ir užgėriau arbatos. - Neįsivaizduoju nuo ko pradėti. Jokių įkalčių. Vakarėlio vietą jau apžiūrėjom. Liuse, turiu tavęs paklausti, - jis nutilo. - Ar ką nors matei? Gal neįprastai kažkas atrodė, keisti, kitaip atrodantys asmenys?

Kiek pagalvojau, tačiau atsakymą jau žinojau.

- Nieko, tėti, kai išėjau vakarėlis dar vyko. Kali liko. Aš nusprendžiau eiti namo.

- Kali pasiliko ten viena? - kilstelėjo antakį tėtis. Supratau, kad neišvengsiu kalbos apie Konantus.

- Ne, su ja liko toks vaikinas Aidenas ir jo brolis Raisas, - patikslinau.

- Gal gali pasakyti jų pavardę?

- Manai, kad tai jie kažkaip susiję? - nesupratau.

- Kai eina kalba apie dviejų asmenų dingimą aš įtariu visus, buvusius tame vakarėlyje. Privalau apklausti visų. Tai įprasta procedūra, - patikino jis. Linktelėjau jam. Tuomet pasakiau brolių pavardę. Pažvelgiau į sieninį, svetainėje kabantį laikrodį. - Aš turiu eiti. Turiu dvi dienas, kad padaryčiau tą nelemtą istorijos projektą.

- Kas tavo porininkas? - palinkęs į popierius paklausė tėtis. Sustojus vos atsigręžiau ir atsakiau.

- Žinoma, Kali, - negalėjau jam meluoti, bet privalėjau. Nenorėjau pasakoti apie Raisą daugiau negu reikia. Apsiaviau batus, prigiebiau spintoje stovėjusią kuprinę ir išėjau laukan. Tame ir buvo visa esmė. Uždariau laukines duris, o prie mano vartų laukė juoda, BMW mašina. Saulėje ji tiesiog spindėte spindėjo. Už vairo sėdėjo Raisas. Dar vakarėlyje mudu buvom susitarę, kad projektą darysim pas jį. Dabar jau to gailiuosi. Nepaisant antausio, kurį vakar jam skėliau jis visvien, nusiimdamas juodus akinius man nusišypsojo. Ar tai reiškia, kad jis prisiemė savo kaltę už melą? Betkokiu atveju patraukiau link jo mašinos. Supratau, kad jis ne tik gražus naujokas, bet ir ganėtinai turtingas. Tik va, niekada nebuvau girdėjusi apie jo tėvus ir niekada nebuvau mačiusi jo namų, kuriuose jis apsigyveno, kai atvyko į Mauricijaus miestą.