DEMONO KŪNAS (BAIGTA)

XXXV DALIS "KERŠTAS UŽ KERŠTĄ"

XXXV DALIS

KERŠTAS UŽ KERŠTĄ

Liusė

Grįžimas namo nebuvo pats maloniausias dalykas. Iš tiesų jaučiausi sumautai. San Diege buvo kitaip. Ten gyvenimas draudė neturėti laisvės. Ten privalėjai gyventi ir žinoti, kad gyveni. Vrainas nenoriai, bet tęsėdamas pažadą sugrąžino mane į Mauricijų. Pagaliau gavau švarių drabužių, karšto vandens ir padoraus maisto. Pusdienį praleidau viena, nieko nepasakojau nei tėvams, nei broliui. Vaikščiojau po namus iš kampo į kampą, padariau namų darbus, o tada netyčia užmigau keletui valandų. Per jas spėjau susapnuoti Vrainą ir kaip jis mane bučiuoja, per prievarta atsitraukia, o tada viskas išblanko ir visą sapną pavogė Raisas. Sapne jis man rodė tatuiruotes, aiškino jų reikšmę ir pati svarbiausia buvo ta, kurią jis išsitatuiravo dėl manęs. Sapnavau kaip jis mane pabučiuoja, kaip apsikabina, nurengia ir nebepaleidžia. Sapnavau kaip kartu juokėmės ir kalbėjom. Sapnavau akimirkas su juo. Pajutau ašaras ant skruostų ir prabudus jas nusivaliau. Keletą minučių sėdėjau lovoje rankomis braukdama švelnų ir labai šiltą adialą. Mintyse svajojau, kad Raisas būtų čia, kad apsikabintų, kad gertų su manimi karštą arbatą, o tada viskas baigtųsi beribiais bučiniais, bet kambarys liko tuščias. Nebuvau tikra, ko noriu, ko turėčiau siekti. Galvoje kaip sako mano tėtis "pigi mišrainė". Galbūt man reiktų nutraukti visus santykius, ryšius su demonais ir susitikinėti su eiliniais Mauricijaus vaikinais, bet kai pagalvoju nei vienas nebežiūrėtų į mane tuo pajuodusiu, aistros pritvinkusiu, alkanu ir vis nepasisotinančiu žvilgsniu. Tai Raiso žvilgsnis. Tai jo jausmai.

Taigi susitvarkiau visus namus. Likusią dienos dalį praklausiau Imagine Dragons ir Usher dainų. Pagaminau valgyti visai šeimai ir palikau visa tai virtuvėje ant viryklės.

Namo grįžo mano tėtis. Atrodė sunerimęs. Savo darbo portfelį numetė ant žemės ir prisipylęs vandens viduryje virtuvės, dideliais gurkšniais viską išmaukė iki pat dugno. Pasirėmiau į kampą ir prikandus lūpą pažvelgiau į jį. Jis buvo prislėgtas, nerimstantis ir pavargęs. Nematydamas manęs prisėdo į kėdę ir susiemė už galvos. Jam kažkas nedavė ramybės. Per savo demoniškas meiles pamiršau gilintis į kitų bėdas, apleidau artimuosius, apleidau mokslus, savo gyvenimą. Gyvenau gyvenimą, kuris padegtas ugnimi, o po kojomis dulkini pelenai, oras, tik versmių garai.

- Ar tau viskas gerai? - paklausiau jo. Jis nepažvelgė į mane. Tebesėdėjo kaip sėdėjęs iki kol neatsisėdau šalia. Suėmiau už jo rankos ir nuleidau ją ant stalo.

- Ak, Liuse, - susikrimtęs prakalbo jis. Susiraukiau iš nerimo, kuris apėmė mano, demonų sudrąskytą širdį. - Neseniai grįžau iš nuovados ir... - jis nutraukė kalbas.

- Kas? - nesupratau. - Tėti? - teiravausi. - Tėti, netylėk.

- Vienas vietos gyventojas rado lavoną netoli, am... mokyklos stadiono aikštelės ir...

- Dar viena auka?

- Liuse, - jis pažvelgė į mane. Staiga mano akyse susikaupė ašaros. Net nežinojau kodėl. Atrodė taip lyg mano protas ir širdis jau žinojo tėčio neištartą atsakymą. - Liuse, tai... Liuse, tai Kali, - atsiduso jis. - Man labai gaila, mieloji, - jo akyse pasirodė ašaros, kurios gailėjo Kali šeimos ir manęs, kaip jos geriausios draugės. Iš pradžių nesupratau, bet.. Man užsikirto visos mintys, kūnas nutirpo, širdis visiškai sudužo. Susiemiau už burnos negalėdama ištarti jam reikiamų žodžių. Atsistojau nuo kėdės ir ji nuvirto. Traukiausi prie sienos, iš skausmo jaučiau, kad keliai linksta, kad visi viduje esantys organai man plyšta pusiau. Maniau numirsiu. Mano tėtis pakilo nuo kėdės.

- Liuse, - pravirko jis. Negalėjau nuryti seilių ar kvėpuoti, man trūko oro. Aš negalėjau, negalėjau... Negalėjau. Ėmiau trauktis atbulomis link koridoriaus. - Liuse, - kartojo man vardą tėtis. Jo graudus balsas mane užjautė, o aš buvau šoke ir iš jo nebuvo kaip pabėgti. Staigiai pradėjau eiti link laukinių durų, tėtis vytis ir šaukti. Išbėgau laukan po darganu ir snyguriuotu dangumi. Vilkau basas kojas per ledinį, šalčiu kaustantį sniegą. Buvau trumpomis rankovėmis ir man tai nerūpėjo. Bėgau pagrindine gatve, kol visai negalėjau kvėpuoti, kol uždusau, kol visiškai kūną drąskė šaltis. Bėgau ir verkiau, o pargriuvusi, parklupusi ėmiau rėkti nesavu balsu, klykiau, kaukiau kaip šuo neradęs savo rujos, kaip žmogus be sielos, be širdies, be valios, be gebėjimo ištrūkti iš šios velniavos. Ėmiau daužyti ledą ant pagrindinio kelio. Daužiau krumpliais, kol pasipylė kraujas, kol baltas tapo raudonu, kol ašaros virto į kartumo skonį. Rėkiau iki pažaliavimo, iš šalčio, jaučiau rankos skausmą, smelkiantį šaltį ir baisines ašaras. Jaučiau skausmą ir sielvartą dėl Kali netekties. Maniau numirsiu, kol kažkas mane apkabino, kol kažkas savo prisilietimu mane drąsino nepasiduoti. Tas kažkas mane tvirtai laikė, kol rėkiau, kol spiegiau iš nenumaldomo skausmo, o kai pakėliau akis pamačiau Raisą, o už jo stovintį Vrainą.