DEMONO KŪNAS (BAIGTA)

XV DALIS (IIs) "NUSLĖPTA TIESA"

XV DALIS

NUSLĖPTA TIESA

Liusė

Taip ir nesugebėjau papasakoti Kailui, o ypač Lorelei, kas dedasi. Jaučiausi lyg kokiam meilės trikampyje, kuris man juodai įgrįso. Norėjau ilgiau pabūti su juo, bet supratau, kad kur du trečias nereikalingas. Nenorėjau, kad Kailas veltųsi į tai, o juo labiau, kad jo gyvenime atsirastų toks pat burtas užburtas ratas. Tai darosi nepakeliama. Praleidau beveik pusę šios dienos pamokų, tad nieko kito neliko daryti kaip išvis į jas nenueiti. Vietoj viso to privalėjau važiuoti pas Raisą, įsitikinti, kad jam viskas gerai, kad jis stipresnis nei vakar, kad jis gyvens.

Tačiau ten nuvažiavus praradau norą gyventi, praradau norą tikėti ir mylėti. Jaučiausi kaip kokia kekšė atsiduodanti vienam, kad jis išgyventų ir kitam, nes tiesiog myliu. Juos abu myliu. Raisas tai matė. Sėdėdama jam ant kelių ir žiūrėdama į vieną tašką leidau  suprasti, kad viskas pasibaisėtinai knisa, kad nežinia ar ilgiau galėsiu visa tai tverti. Abejonės nepalieka manęs ramybėje.

- Ei, gal nereikia? - nieko nedarydamas tiesiog apkabindamas mane paklausė jis. Jo balsas skambėjo taip nuostabiai, liūdnai, bet intymiai, sąžiningai, savininkiškai, globėjiškai ir supratingai. Skambėjo taip, kaip anksčiau, lyg niekad niekados nebuvome išsiskyrę, lyg mylėčiau jį taip pat kaip anuomet. Pažvelgiau į jo mėlynas, vandenyno mėlynumo akis, kurios nebuvo panašios į grynojo demono kopijos akis. Lyg jis nebūtų demonas, lyg neegzistuotų jokie aukštai, statusai ir pragarai, lygmenys ir darbai. Jo viena ranka, kairioji, ta, kurios krumpliai buvo išraižyti mano sielos žodžiai ir, riešas, kurį puošia ir tuo pačiu bjauroja puolusio angelo tatuiruotė švelniai perbraukė per mano nuogą koją, suėmė mano ranką, sunėrė mudviejų pirštus ir privertė prisiminti kiek daug mudu išgyvenom, kad tai kartojasi, kad viską išgyvensime ir kad vėl būsin kartu.

- Man patinka, kad esi šalia, - pabučiavo į petį jis. - Bet jei esi čia per prievarta tu negali čia pasilikti.

Klausiausi, ką jis sako. Šie žodžiai nuskambėjo grubiai ir įsakančiai, bet teisingai. Pakėliau akis į jį, mano plaukai užkrito ant veido, o Raisas juos patraukė. Nepaisant visų problemų aš džiaugiuosi, kad esu čia. Nors išdavystė Vrainui atrodė žiauri, bet per daug rami. Suėmiau rankomis Raiso veidą. Be jokios prievolės priglaudžiau lūpas prie jo ir pabučiavau. Bučinys stiprėjo. Vis mažiau norėjau nuo jo pasitraukti, vis mažiau norėjau kažkur eiti, kažką daryti. Norėjau likti su Raisu ir viską pamiršti, nes tai ir buvo malonumas. Malonumas būti su tuo, ką myli. Taip, kaip jaučiuosi su Raisu niekada nesijaučiu su Vrainu.

- Aš pasimetus, - atsidusus prabilau. - Pasimečiau ir nežinau, kas esu, - skausmingai atsakiau. Žodžiai rėžė gerklę, tačiau rankomis apsivijau Raiso kaklą. - Nebeleisk man dvejoti. Nebeleisk man susipainioti. Pasakyk, ką man daryti, - sutrikus kalbėjau. - Ar galiu likti? - paklausiau. - Visai nakčiai.

Raisas prisitraukė mane prie savęs ir stipriai linktelėjo.

- Pasakyk, kad vis dar myli mane, kad vis dar taip pat myli mane, - pravirkau iš to kaip jo reikalavau, kaip be vilties kankinausi.

- Niekada nenustojau. Tu man brangesnė už viską. Už meilę, už mirtį, už pasaulį, pragarą, už ligą ir malonumą, už alkį. Tu man viskas, - užmerkęs akis, priglaudęs kaktą atsakė jis. Sunkiai nusišypsojau. Vrainas to niekada man nesakė.

Vrainas

Be abejonės ji su juo. Supratau jau seniai, kad ji manęs nemyli. Jai tik atrodė, kad myli mane, kad nori manęs, kad visa tai yra kažkas. Pavydas kilo, kad ji ne mano ir niekada nebus ir nebuvo mano. Paviršutinė meilė, apgavikė meilė dengė tai, ko niekada neketinau jai pasakyti. Iki tol, kol neateis laikas. Niekada jos nemylėjau, nes mylėti nemoku. Aš ne toks kaip Raisas. Aš Roizijus, aš keršto demonas. Tai buvo mano pareiga priversti manyti, kad mane myli, kad esu jai kažkas, kad esu jos draugas ir daugiau. Tarp viso to mano supuvusioje širdyje glūdėjo pyktis ant savęs. Negaliu jo nuskriausti. Negaliu, bet privalau. Privalau, nes kitaip neatgausiu jo. Dieve, Liuse, atleisk man, kad esu toks savanaudis, kad neleidžiu būti su Raisu, kad...