DEMONO KŪNAS (BAIGTA)

V DALIS (IIs) "NAUJAS ŽENKLAS"

V DALIS

NAUJAS ŽENKLAS

Liusė

Išlėkiau laukan, staigiai pasirėmiau į netoliese buvusį medį. Kvėpuojant taip skaudėjo, lyg trūktų oro, lyg nežinočiau kaip reikia kvėpuoti, nebemokėjau. Tie randai, kuriuos bandė paslėpti sielą vėl atgijo, vėl iššaukė skausmą. Bijojau jo. Bijojau supančio skausmo. Norėjau skambinti Vrainui, kad būtų čia pat, kad mane pasiimtų, kad priverstų pamiršti, ką pamačiau. Spaudžiau rankoje telefoną, bet nedrįsau paskambinti, nedrįsau pasakyti, kad man jo reikia, nes... Nes nereikia. Stovėjau alkūne pasirėmus į tą kamieną ir užmerkus akis tyliai verkiau, neišleisdama nei garselio, jokio cyptelėjimo. Žinojau, kad šiuo metu stoviu ne viena, kad už manęs stovi jis ir aš nepajėgiu atsisukti į jį, pažvelgti į jo rudas akis, kurios skandina visą žemiškąjį pasaulį.

- Prašau, - kūkčiodama ištariau. - Prašau, nebeskaudink, - iš lėto trankiau kietą medžio kamieną, bet Raisas man nieko neatsakė. Jis švelniai prisilietė prie manęs ir priglaudė prie savęs.

- Pažadu, - atremdamas mano galvą į savo krūtinę atsakė jis. Nenorėjau būti prie jo, nes jaučiu jog kenčiu, bet Raisas nepaleido. Jis tvirtai laikė mane ir tylėjo. Jis nei kiek nepasikeitęs. Toks pat gražus demonas, tų pačių neįtikėtinų akių, to pačio švelnumo ir ryžto, taip pat apsirengęs, taip pat elgėsi.

- Kodėl grįžai? - ėmiau trankyti jį. - Kodėl po velniais grįžai? Kodėl išėjai? Kodėl nepasilikai pragare? Kodėl išėjai? - du kartus tą patį pakartojus pakėliau į jį apsiverkusias akis. Raisas suėmė mano veidą ir nykščiais nubraukė ašaras. Jis nieko nesakęs mane švelniai, vos juntamai pabučiavo. Tas prisilietimas suvirpino visas kūno ląsteles.

- Dėl tavęs. Grįžau dėl tavęs, - priminė jis. - Kur tu ten ir aš. Aš čia, nes tu čia, o tu esi mano.

- Aš ne žaislas, Raisai, aš turiu širdį, turiu jausmus, turiu gyvenimą. Aš senstu, aš mokausi, aš suklystu, o tu toks pat. Toks pat, koks visada, - liūdnu balsu prabilau.

- Mano akyse tu visada būsi ta Liusė, kurią pamačiau pirmą kartą. Tokią tyrą, tokią nekaltą ir nežemišką, kuri nieko neįtarė apie demonų egzistavimą, kuri išmokė mane mylėti.

- Negali taip su manimi kalbėti, Raisai, nebepriklausau tau, - nusivylus atsakiau jam.

- Ne, tu visada priklausysi man. Man nesvarbu su kokiu asilu tu susidėjai. Prieš mane jis niekas ir pati tai negali paneigti, - kategoriškai rėžė jis. - Liuse, sėdėjau pragare su Vrainu ir atlikau tą bausmę dėl tavęs, kad išėjęs vėl galėčiau tave pamatyti, atsiplėšti nuo savo brolio, nuo tamsaus melo ir mylėti tave. Nieko kito nenoriu, tik laikyti tave glėbyje, tik tave.

Atleidau rankas ir ištrūkau iš jo glėbio nusukdama veidą. Raisas suėmė už mano smakro ir atgręžė prieš save. Kelias minutes žvelgėm į vienas kitą. Jo akys skandino mane, lyg sėdėčiau sudužusiame laive. Koks jis nuostabus, bet Vrainas man taip pat labai patinka, o dabar jis grįžo ir....

- Myli mane? - gailesčio pilnu balsu paklausė jis. Iš lėto papurčiau galvą. - Nemeluok. Nemeluok man, o juo labiau sau, Liuse. Myli mane? - neleisdamas neigti paklausė jis. Aš jam nesumeluosiu. Jis nepatikės nei vienu mano melu. Nuleidau jo ranką ir pagriebus rankinę atsitraukiau nuo jo. Traukiausi link mašinų aikštelės. - Liuse, - girdėjau jo slopų balsą, bet nieko jam neatsakiau. Negalėjau, nes nežinojau, ką jam iš tiesų jaučiu. Pavojingas kelio ruožas, kuriame einu su dviem demonais. Jei būsiu artimesnė jiems galiu prarasti tai, ką turiu, tai, ką kuriu.

Grįžau namo ir griūte nugriuvau ant lovos. Lyg angelas ištiesus rankas į šonus ilgai galvojau. Viskas per greitai. Per daug greitai. Nereikėjo, kad jis grįžtų, kodėl jis pasirodė būtent dabar, kai viskas ėmė klostytis geriau ir kodėl jis paminėjo, kad buvo kartu su Vrainu? Juk Vrainas buvo su manimi. Juk jis visada buvo su manimi, o gal ne? Gal Vrainas visą tą laiką melavo? Melavo man.