DEMONO KŪNAS (BAIGTA)

XXIV DALIS "GEISMAS IR NEPASITIKĖJIMAS"

XXIV DALIS

GEISMAS IR NEPASITIKĖJIMAS

Liusė.

Pramerkiau akis ir savo regos lauke mačiau savo kambario lubas. Ant savo kūno užčiuopiau šiltą antklodę, o ant kaklo kažkokį minkštą daiktą. Ko gero tvarstis. Pasukau galvą į dešinę. Šalia manęs sėdėjo Kailas ir laikė puodelį karštos.... Nežinau, kas ten buvo. Bandžiau atsikelti, bet jaučiausi per silpnai, tad atsirėmiau į lovos atlošą. Kailas padavė puodelį ir tai buvo skani arbata.

- Kiek miegojau? - užgerdama paklausiau jo. Jis vos nusišypsojo.

- Tris paras, - pasikasęs pakaušį atsakė jis. Per didžiulę nuostabą nurijau per didelį karštos arbatos grukšnį. Užsikosėjau. - Ei, ei lėčiau, - patarė jis. - Leisk nuimsiu tą tvarstį. Žaizda turėtų būti užsitraukus, - prisilietė šiltom rankom prie mano kaklo. Kelias minutes pasilenkęs žiūrinėjo, o paskui patraukė tvarstį. - Beveik nieko neliko. Nors tiek gerai, - išmesdamas tvarstį atsakė jis. Padėjau puodelį ant naktinio stalelio.

- Ar Raisas...? - paklausiau, bet jis atsakomai papurtė galvą. Raisas negrįžo. Jis negrįžo ir jau visa savaitė, kai jo nemačiau, kai jo neliečiau, o jis nelietė manęs. Jau visa savaitė, kai niekas nevyksta. Išlipau iš lovos, pakilau, bet kojos nelaikė, pusiausvyros neišlaikiau ir kritau, bet Kailas mane pagavo.

- Juk sakiau lėčiau, - pyktelėjęs perspėjo jis. Padėjo atsisėsti ir padavė mano trijų parų senumo drabužius. Tris paras... Tai mano gyvenimo rekordas.

- Tai štai, kas nutinka, kai demonas pasimaitina žmogišku kūnu? - maudamasi kelnes paklausiau jo.

- Ne, - nutraukė mintį jis. - Paprastai žmonės miršta vos tik mes imame siurbti jų kraują. Kūnas sunyksta ir... - jis pažvelgė į mane, nes pati pasijutau siaubingai ir regis tuoj imsiu vemti. Kailas nustojo. - Atleisk. Neturėčiau tau to pasakoti.

- Ne. Viskas gerai. Aš noriu tai sužinoti. Noriu žinoti, kodėl man silpna, - sutrikau. - Noriu padėti kovoti prieš tai, prieš ką sudėtinga kovoti net tau su Raisu. Noriu žinoti į ką veliuosi. Noriu žinoti kaip tai kontroliuoti, jei Raisui reikės mano pagalbos. Jei jam reikės to paties.

- Ne, - priešgyniavo jis. - Tu daugiau to nedarysi. Pažadėk, kad daugiau sau to neleisi padaryti, - rankomis mosikavosi jis. Susiraukiau.

- Ne. Jei reikės aš tai padarysiu. Aš padarysiu tai dėl tavęs, dėl Raiso, dėl visų, kuriuos myliu. Tai mano pasirinkimas ir tu negali man to uždrausti, - supykau visiškai ir apsirengiau megztinį.

- Daugiau jokio žalojimo, Liuse, - užriko Kailas. - Tiesiog tada gavosi, - nutilo, - gavosi per daug. Aš nesusivaldžiau. Tai sunku padaryti, Liuse, o juo labiau, kai tai yra tavo kraujas, kad tai yra tavo imunitetas. Jei nors vienam leisi dar kartą juo pasinaudoti greitai tu... - jis vėl nutilo. - Klausyk, tiesiog nenoriu, kad papultum į bėdą, - jis bandė prisiartinti, bet aš atsitraukiau. Nors man buvo silpna, bet to man užteko galutinai. Pažvelgiau paniekinančiom akim, pažvelgiau taip, kad jį atšaldyčiau visiškai. Man nepatiko taip, kaip jis kalbėjo, kad nemoku savimi pasirūpinti, kad aš tik vaikščiojanti bėda.

- Tada išeik ir nebegrįšk, - pareiškiau. Jo akys susiaurėjo. Jis nusiminė, bet stengėsi to nerodyti. - Nors žinai, išeisiu aš. Man lengviau bus nei tau, - bjauriai pridūriau jam ir išlėkiau laiptais į koridorių, o iš ten tiesiai laukan, kur snaigės be paliovos krito iš dangaus, kur žolės jau nebesimatė, kur keliai slidūs. Stovėjau lauke ir nežinojau, ką daryti. Žinojau, kad nebegaliu nieko nedaryti. Man reikėjo kažką daryti. Patraukiau link kavinės. Nusprendžiau nusipirkti karštos kavos. Ketinau kurį laiką tiesiog pabūti lauke ir pasimėgauti šalčiu, jei negaliu mėgautis šiluma, kuri reiškė per daug, nuo kurios jau smaugė, stingdė visą kūną. Pavargau.