DEMONO KŪNAS (BAIGTA)

III DALIS "IŠGĄSTIS"

III DALIS 

IŠGĄSTIS

Liusė

Grįžau namo. Kurį laiką stovėjau atsirėmus į duris. Galiausiai buvau pajėgi nusivilkti į savo kambarį. Oliverio namuose nebuvo, o tėvai darbe. Ką veikti? Prisiminiau, kad reikia perskaityti tą knygą, kurios taip ir nepabaigiau anglų kalbai. Prieš tai nuėjau į vonią, o tada laiptais nusileidau į virtuvę. Neskubėdama dariausi puodelį skanios kavos ir iš orkaitės ištraukiau dar nuo vakar likusį kepsnį. Mama buvo palikus raštelį ant stalo, bet buvau per daug pavargus, kad jį skaityčiau. Greitai grįžau kambarin. Vis dar masčiau apie ponios Mabelės nesupratimą. Negi ji rimtai nepamena? Gal ji serga skleroze? O gal man rimtos haliucinacijos? Dėlko nerimauti? Kad einu iš proto ar kad mane mokina nenormali mokytoja? Keista. Greitai patikrinau "Elitas" puslapį. Nieko doro ar naujo, tik patalpintas naujas postas, liepiantis dalyvauti penktadienio vakarėlyje pas visiškai nepažįstamą organizatorių. Tas vakarėlis poryt. Poryt penktadienis. Ko gero neisiu, nes Kali serga, tad... Prikandau lūpą, o tada išsitraukiau daryti namų darbus. Šiuos pavyko greitai ir neblogai paruošti. Išjungiau kompiuterį ir griuvau lovan skaityti knygos. Nemėgstu sąrašinių knygų, bet ši nebloga. 

Kitą rytą atsikėliau labai anksti. Paprastai aš bėgioju, bet vakar ir užvakar praleidau, tad reikia atsigriebti. Persirengiau sportinę aprangą ir susirišau plaukus į arklio uodegą. Prigriebiau telefoną ir ausines. Įsijungiau dainą Starset "My Demons". Išlėkiau tiesiai į miškelį. Tai lyg parkas už kurio yra tolimesnė gyvenvietė. Beje, labai turtinga gyvenvientė. Joje visada naujus namus įperka gryni turtuoliai. Man tokie niekada nepatiko. Jie visi per daug iškelia save. Pradėjau bėgti. Kelias buvo trumpas. Įbėgau į turtuolių gatves. Nieko nenutiks, jei čia pabėgiosiu. Čia buvo daug naujos architektūros namų. Prabėgau siaura gatvele ir vėl įbėgau į nedidelį miškelį. Nenorėjau bėgti toliau, bet mano akis patraukė naujas, dailus ir didelis namas. Vienas geriausių namų, kuris šeimininkams atsiejo labai nepigiai. Pribėgau arčiau. Buvo aukšta medinė horzontaliai išdėstyta tvora. Pritūpiau ir nusiemus ausines pažvelgiau per plyšį. Čia buvo graži, žalia veja ir didelis, naujai vandens pripiltas baseinas. Daug medžių ir krūmų. Namo plytos lyg naujai iškeptos. Ryškiai raudonos ir gerai sustatytos. Viskas labai tvarkinga. Staiga į mane pradėjo bėgti šuo. Vis dar žiūrėjau. Jaučiau baimę, norą pabėgti, bet tas šuo prikaustė mano dėmesį. Jis puolė prie tvoros. Mano akyse tarsi pasikeitė vaizdas. Dabar naujas kiemas, naujas namas ir jo aplinka buvo padalinta į dvi spalvas. Visa kairė pusė tiesiog juodavo nuo pilkumo. Žolė buvo virtus pelenais, o pusė baseino plūdo ne vanduo, o ryškiai raudonas kraujas. Medžiai lyg žaibo suskaldyti, o šuo, kuris lyg pasiutlige susirgęs bėgo į mane, būdamas pusiau kraujais varvantis skeletas. Jis šoko, bet aukšta tvora išgelbėjo mane. Jis garsiai lojo ir riaumojo. Atsitraukiau ir visa pastėrus atitraukiau akis nuo viso to vaizdo. Iš mano rankų iškrito telefonas ir ausinės. Nieko nepajutau. Mane traukė dar kartelį žvilgtelėti ten. Nesusilaikiau ir tai padariau. Viskas buvo kaip visada. Viskas gražu ir įspūdinga, be jokio siaubo, tik netoli kitapus tvoros šmirinėjo vilkšunis, bet jis buvo su oda ir lojo ant manęs. Kažkas sukrebždėjo krūmuose. Mane vis dar buvo apėmęs baisinis išgąstis, tad nieko nelaukus pabėgau. Bėgau kiek kojos nešė. Namo. Man reikėjo namo. 

Raisas.

Mačiau tą merginą. Ji stebėjo mane pamokos metu. Aš taip pat ją stebėjau, bet mano apžavai jos neveikė. Kodėl? Negi tapau toks silpnas? Bet ne... Girdėjau besikalbančius kelis mokyklos vaikus, kad ta psichologijos mokytoja nepamena naujoko, buvusio jos pamokoje. Tai kažkas kito. Kažkas stipraus, kerštingo ir nepaaiškinamo, bet įmanomo. Perlipau savo namų tvorą ir nušokęs ant kojų pasitaisiau striukę. Nevaikštau pro vartus. Jie per toli, kad gaišinčiau savo brangų laiką. Ko gero Aidenas jau išėjo mokyklon, Olivija taip pat. Tryse nusprendėm, kad derėtų apsižvalgyti, suvokti šio miesto aplinką, žmones, visus antgamtinius reiškinius, visas tradicijas, gėrius ir grėsmes. Išgirdau lojant Maksą. Atsidusęs iš nepasitenkinimo rankomis pasilaikiau už horizontaliai pastatytos tvoros, o tada pažvelgiau į savo šunį. Kodėl mano? Nes Olivija nemėgsta šunų ir Maksą ji pakenčia, nes esu jos vyresnysis brolis, kurį ji labai myli. Aidenui priimtiniau laikyti gyvatė terariume, kas yra nepriimtina man, bet pakenčiama Olivijai. Toks tas Konantų ryšys. Mes privalom pakęsti vienas kitą ir vienas kito pomėgius, priklausomybes, bet niekada neleisti to išplėsti kaip maniakinę intuiciją, geismą turėti, manijom maitintis ar protą apsėdime laikyti. Dažnai mums visiems galioja taisyklės. Mes jas paisom, niekada nelaužom, o žmones jas trypia, mums tai nepatinka. Nepatinka, kai jie kuria naujas, nesąmoningas, bevalias, be jokio rezultato. Pamačiau, kad jis letenomis drąsko tvoros lentą. Vėl nušokau nuo tvoros ir kiek paėjęs pasukau už kampo. Buvau pasiruošęs kovoti, jei prireiks, bet neprireikė. Prie tvoros kampo, ant žemės gulėjo negyvas paukštis. Mano kūną perskrodė baisus nerimas. Tai ženklas. Negyva, juoda varna yra ženklas. Deja, jis nėra gėrio pavaldinys. Suėmiau už jo nupeštų, negyvų suskretusių sparnų. Nereikėjo prikišti arčiau nosies, kad užuosčiau mirtį. Tai bylojo suglebęs ir sumaitotas varnos kūnas. Švystelėjau kitapus tvoros. Girdėjosi keli kaulų lūžiai. Maksas pasirūpino, kad varna neprisikeltų. Pasitaisiau persisukusią kuprinę, norėjau traukti per mišką, kaip visada į mokyklą, bet užuodžiau naują kvapą. Gan aiškus, verčiantis susimąstyti kvapas vedė per taką, kuriuo visuomet einu. Tai pirmas kartas, kai užuodžiu jį čia, bet nesu tikras, kad tai pirmas kartas jog apskritai jį užuodžiu. Pasidairiau po kelis medžius, bet mano akys nuslydo ant ilgos, žalios ir visiškai nepjautos žolės. Joje įkritęs gulėjo telefonas ir prie jo prijungti balti ausinukai. Pasilenkęs paėmiau pamestus daiktus. Vos šilti. Vadinasi čia kažkas lankėsi ir visai neseniai. Įjungiau telefoną. Jame tebegrojo viena ir ta pati, kartojimo rėžimu įjungta daina - My Demons. Išjungęs ištraukiau ausines ir sugrūdau į kelnių kišenę. Peržvelgiau keletą numerių. Ieškojau kažko, kam priklausė telefonas. Nuotrauka. Viena jų buvo mergina stovinti, atsirėmusi į medį. Jos daili šypsena buvo tokia nuoširdi. Tie ilgi ir gražūs plaukai krito ant jos pečių. Perbraukiau ranka per įjungta ekraną lyg nuo to pasijausčiau geriau. Žinojau kam ji priklauso. Ketinau grąžinti. Ketinau susipažinti.

Liusė

Grįžau namo. Tik tada suvokiau, kad per visą išgąstį pamečiau telefoną. Ausines taip pat. Ah... Greitai persirengiau, nes vėluoju išeiti. Paprastai pusę aštuonių išeinu, o aš dar namuose ir pusnuogė stoviu vidury kambario, nesuvokdama, ką darau. Grįžti, ten tikrai negrįšiu. Tas šuo, tas namas, tos spalvos... Nusišneku. Gana minčių.

Išėjau laukan. Pasitaisiau batą, o tada greitai patikrinau ar rankinėje visos knygos. Paskubomis nulėkiau į mokyklą. Kali ir vėl šiandien nebus. Ji tikrai susirgo. Pamokose teks tūnoti vienai. Savo spintelėje pasidėjau visas, šiuo metu nereikalingas knygas. Uždariau spintelę ir ruošiausi eiti, kai atsisukus trenkiausi į vaikiną. Man iškrito visos rankose turimos knygos. Užsikišau plaukus už ausų ir atsitraukus pakėliau akis. Tai buvo tas pats vaikinas iš psichologijos pamokos, kuris atsakė į man, mokytojos paskirtą klausimą. Išsigandau, tad net susiemiau už širdies. Jis šyptelėjo, o pamatęs mano mimiką sutriko.

- Atleisk, turbūt velniškai tave išgąsdinau, - prabilo jis.

- Kaip ir... - dviem žodžiais atkirtau jam ir puoliau rinkti knygas nuo žemės. 

- Leisk padėsiu, - šis pritūpė ant vienos kojos ir padėjo surinkti visas likusias knygas. Atsistojęs padavė paskutinį sąsiuvinį, akimis peržvelgdamas jo viršelį. - Liuse, - pridūrė jis. Stipiai suspaudžiau visas turimas knygas. Jis mane baugino. Nežinau kuom, bet baugino. Tuomet įkišęs ranką į kelnių kišenę ištraukė mano telefoną ir ausines.

- Manau jie tavo, - ištiesęs ranką su telefonu ir ausinėmis paiškino jis. Aš nedrąsiai paėmiau savo pamestus, bet dabar jau rastus daiktus, tyliai padėkojau. - Beje, aš Raisas, - jis vėl ištiesė savo ranką, vylėsi, kad ją paspausiu. Kažkokie instinktai liepė to nedaryti, bet kūnas pats pasirinko. Mano ranka švelniai suėmė jo ranką. Jis pasilenkė ir ją pabučiavo, ko šiais laikais neįmanoma tikėtis. Tuomet paleido.

- Ar galiu tikėtis tavo atleidimo? - paklausė jis.

- Už ką? - nesupratau.

- Išgąstį. Ne daugiau.