DEMONO KŪNAS (BAIGTA)

XXIX DALIS "SVARBI PRIEŽASTIS PASITIKĖTI"

XXIX DALIS

SVARI PRIEŽASTIS PASITIKĖTI

Rytas buvo labai malonus. Rytinė saulės šviesa šildė mano veidą. Sėdėjau ant medinio tiltelio, kūną apsiklojus adialu, o kojas nuleidus į maloniai vėsų vandenį. Buvo labai ramu. Akys klaidžiojo po visą miško platumą, kiek įmanoma užmatyti. Nesišypsojau, bet ir neverkiau. Tiesiog gyvenau, be kažko, ką turėjau. "Jei esi piktas, neturi teisės pykti ant ko nors kito". Kodėl esu tai girdėjus? 

- Galiu prisėsti? - pasigirdo Kailo balsas. Nieko neatsakiau jam. Nebuvo noro. Jis visvien atsisėdo ir dabar kartu su manimi spoksojo į visus tuos anapus ežero tankiai  augančius medžius. 

- Turbūt aš paskutinis žmogus žemėje, kurį dabar nori matyti, - prabilo Kailas. Suklusau. - Esu klaidų demonas. Suprantu ir nieko negaliu padėti. Esu priverstas daryti klaidas, nes nepaklusau savo padermei. Aš noriu būti atviras su tavimi. Žinau, kad tu jautiesi ne taip kaip turėtum ir...

- Ar žinojai, kad Raisas pasirašė sau mirties nuosprendį? - staigiai atsisukus paklausiau jo. Jis užsičiaupė ir man linktelėjo. - Kiek dar ketinate man abu meluoti? Jūs neapsaugosite manęs nuo to. Jūs tik gaištate abu laiką, - supykau. 

- Liuse, tai sudėtinga, - bandė ginčytis jis. Aš pakilau nuo tiltelio ir suėmus adialo kampus atrėžiau nei nepagalvojus.

- Ne, tai tik tau ir Raisui sudėtinga. Vienintelis, kuris bando man padėti yra Vrainas. Judu tik bandote užgožti realybę! - staigiai patraukiau link namelio. Koridoriuje susiradau batus. Žinau, kad už šios sodybos, kiek tolėliau yra miestelis, kuriame praeitą naktį vyko linksmybės. Dabar pat pasiryžau nešdintis iš čia, bet mane už riešo sulaikė Raisas. Bandžiau ištrūkti, bet jis tiesiog per stiprus.

- Kur eini? - piktai paklausė jis.

- Nesvarbu.

- Man svarbu, - atrėžė jis. Nusukau akis. - Ar čia viskas dėlto, jog pasakiau, kad einu iš proto dėl tavęs, kad turiu tatuiruotę paženklintą mirtimi, kuri yra padaryta tavo garbei.

- Tai nesveika, - išrėkiau. Jis sulaikė mane dar stipriau ir prisitraukė prie savęs.

- Tai sveika, Liuse, aš demonas ir galiu rinktis.

- Ir tau nesvarbu, ką pagalvos kiti? Ką pagalvosiu aš? - klausinėjau baisiai įsižeidus. Iš tiesų man skaudėjo dėl jos elgesio. Nejučia ėmiau verkti. Raisas mane apsikabino ir aš pasidaviau. - Aš rasiu išeitį, mieloji, visada randu, - jo balsas neskambėjo taip tvirtai kaip būdavo anksčiau. Jis melavo. Atsiplėšiau nuo jo, jis norėjo mane sugauti, bet nespėjo.

- Palik mane ramybėje, Raisai, - susiemus už burnos verkiau. Valiausi ašaras ir traukdamasi atgal galiausiai pabėgau. Raisas nesivijo. Niekas nesivijo. Ir būtent man to reikėjo. Niekas manęs nesuprato, tik... Vis valiausi ašaras, vis bėgau link miestelio, link garsų, kol į kažką atsirenkiau. Pakėliau apsiverkusias akis į žmogų, bet kai supratau, kad tai ne žmogus vos vos atsitraukiau.

- Ką čia darai? Vėl.

Vrainas žiūrėjo į mane baisiniu pavydu, tik nesupratau kodėl. Jo akys buvo tamsios, labai tamsios. Tos visos tatuiruotės žavėjo, bet nuo jų kilo sielvartas, o ranka... Subjaurota ir kraupi. Jam skaudėjo. Jaučiau tai. Kodėl jaučiau jo labai labai miglotus jausmus? Vrainas priėjo prie manęs ir nieko nesakęs apglėbė mane savo rankomis. Iš pradžių pasijaučiau nejaukei, bet tas jausmas slūgo, nei nepajutau kaip pati padėjau savo rankas ant jo nugaros. Nejutau jo kvėpavimo, bet jutau jo šiluma, baisinę kaitrą. Raiso karštis išblėsęs. Kailo taip pat. Vrainas kaip Žarija, tačiau ji maloniai degino kūną ir man to buvo gana. Kai pasitraukė nuo manęs pažvelgė rudom akim į mane.