DEMONO KŪNAS (BAIGTA)

XXVII DALIS "PAŽĮSTAMAS ELGESYS"

XXVII DALIS

PAŽĮSTAMAS ELGESYS

Liusė

Keista būti šiltame klimate, kai kažkur, nežinau kur, nes Raisas nesako, o Kailas erzinasi yra siaubinga žiema, iki kelių pusnys ir amžinas snyguriavimas. Bet pripažįstu tai, jog čia gera pabūti. Gera jaustis laisvai. Aplinkui nupjauta veja, priešais platus ežeras, o kitapus jo didelis, neaprėpiamas miškas. Stovėjau virtuvėje ir pjausčiau agurką. Ši virtuvė man visiška naujovė, tad kol surandu vieną ar kitą daiktą prireikia ilgų penkių minučių. Mudu su Kailu dar nesišnekėjome. Visos dienos kalba buvo „Labas" ir „Ar tau viskas gerai?". Pripažįstu, kad jam vis dar rūpiu ir kad jis duoda man asmeninės laisvės suvokti kas ir kaip. Deja to neleidžia Raisas. Jis tą asmeninę laisvę išnaudoja labai gudriais demoniškais būdais. Tačiau visiems gundymams nereikia nei demoniškų gebėjimų. Užtenka prisilietimo prie pačio kūno ir bučinio į kaklą, ir tos šypsenos primenančios, kad esu saugi, kad mane saugo, kad aplinkui, kažkur šmirinėja demonų gaujos, kad kažkoks Loganas iš pragaro siekia manęs ir kad Raisas tebepageidaujamas pačiame pragare. Pjaustydama agurkus netyčia įsipjoviau. Tuo pat metu į virtuvę atėjo Kailas. Jis ieškojo lėkščių. Atsirėmiau į spintelę ir įsikišau pirštą į burną sucypdama. Kailas bandė apsimetinėti, bet jo pojūčiai viską žinojo ir jautė. Vietoj lėkščių jis pasikniso stalčiuje, lyg tiksliai žinotų, kur ieškoti. Tada priėjo prie manęs ir nulipdęs pleistrą suėmė mano pirštą.

- Leisk, - prikimusiu balsu paprašė jis. Jo akys buvo liūdnos. Nors jis jautėsi gerai, giliai širdyje jis buvo sužeistas. Nei aš, nei jis nenutuokėme kai visa tai reikėtų sutvarkyti. Jo pirštai apvyniojo pleistrą aplink manąjį. Švelniai paleidęs pažvelgė man į akis. Tuomet pasirodė Raisas ir tyla baigėsi. Nors abu vienas kito nekentė, tačiau, kai iškyla pavojus pavadinimu „Liusė" jiedu vienijasi. Dabar virtuvė skendėjo paniekoje ir tikrame dantų griežime. Griežtas Raiso veidas reikalavo paaiškinti, ką veikiam, tad pasilenkus prigriebiau lėkštes ir įbrukau jas į Kailo rankas

- Moterys geriau pažįsta virtuvę, - linksmiau prabilau. Kailas nieko neatsakė ir tai mane ėmė erzinti ir liūdinti. Vidinis balsas rėkė, kad gana tylos ir reikia daugiau šnekos, bet nieko neįvyko. Jis linktelėjo ir praėjęs pro Raisą dingo iš mudviejų akių.

- Viskas gerai? - kilstelėjo antakį jis. Linktelėjau jam. Pamatęs pleistru užklijuotą pirštą susiraukė. - Tyčia taip padarei? - supyko jis. Dabar susiraukiau ir aš.

- Iš proto išsikraustei? - supykus nusisukau ir pagriebiau peilį. Iš piktumo ėmiau dar greičiau pjaustyti agurkus ir berti juos į dubenį. Mačiau kaip tai daro mama, todėl pačiai padaryti tai buvo vieni juokai. Raisas priėjo man už nugaros ir prisilietęs suėmė mano rankas su visu peiliu. Jis taip tvirtai jas suėmė ir privertė iš lėto pjaustyti daržovę.

- Nekenčiu, kai tramdai mane, - pasibjaurėjau.

- Nekenčiu, kai užuodžiu tavąjį kraują, - sušnypštė į ausį jis. Štai, tyliai ištarti žodžiai. Jų reikšmė daug gilesnė nei kas nors gali suprasti. Bandžiau išsilaisvinti iš jo glėbio, iš jo rankų, bet jis tik dar stipriau mane suspaudė ir atėmęs peilį atsuko prieš save. Susiraukiau žiūrėdama jam į akis. Jis nusišypsojo gundoma šypsena ir tai užknisa, nes jis paima viršų ir nusodina mane ant žemės.

- Santykiuose, tai reiškia susitaikymą, - pasakiau.

- Santykiuose, tai reiškia aš noriu tave apsaugoti, - atkirto jis ir įkalino mane tarp stalo ir savęs, rankas padėdamas ant stalviršio iš abiejų pusių.

- Tramdymas yra apsaugojimas? Tai kažkoks demoniškas įstatymas? - kilstelėjau antakį.

- Tai labiau Raiso asmeninis įstatymas, - nusišypsojo jis. Vos ne vos apsisukau ir suėmus dubenį, kuriame buvo švieži agurkai vėl atsisukau prieš jį ir parodžiau į dubenį.