DEMONO KŪNAS (BAIGTA)

XXXIV DALIS "APNUODIJIMAS"

XXXIV DALIS

APNUODIJIMAS

Liusė

Vrainas mane paguldė ant lovos krauju ištepdamas visą švarią patalynę. Skausmas toks tarytum kas nors važiuotų per tave milijoną kartų. Akyse dvejinosi, netgi Vrainas atrodė ne vienas, o du.

- Kur esam? - kimiu balsu paklausiau jo. Man skaudėjo. Man taip skaudėjo, kad pati vos suvokiau, ko klausinėju. Vrainas staigiai nutraukė nuo manęs beveik visus viršutinius drabužius. Jo akys buvo pakraupusios arba išsigandusios.

- Nesirūpink. Tu saugi ir tau viskas bus gerai, - pažadėjo jis. Man taip niežėjo tas žaizdas. Taip skaudėjo jas, kad norėjosi kasyti ir išdrąskyti jas. Vraino rankos laikė manąsiąs prispaudęs prie lovos.

- Tave apnuodijo, Liuse, - prabilo jis. - Tavo kūnu plinta durklo nuodai, - jis nerimo savo kailyje.

- Tada, kodėl nepalikai manęs Raisui? - paklausiau suinkšdama.

- Nes tu užtektinai prisikankinai per jį, - atsakė šaltai. - Padarysiu, kai ką. Tie nuodai man negresia, bet tavo imunitetas gali ir neatlaikyti, - nužiūrinėdamas žaizdas kalbėjo jis. Kraujas vis bėgo. Jis greitai nusirengė striukę. Akyse regėjau jo žaizdotas ir tatuiruotas rankas. Blausiai mačiau ir kitas tatuiruotes nuo veido, nuo kaklo, kurių galai po jo drabužiais. - Patikėk bus nemalonu, bet paskui leisiu tau mane sumušti, jei bus noro, - patikino jis.

- Ką tu ketini daryti? - vos kentėdama klausinėjau jo.

- Juos ištraukti, - jo akys pasikeitė į juodą spalvą. Jis priglaudė savo lūpas prie pat mano ausies ten, kur prasidėjo ilgas žaizdos ruožas. Ant žaizdos jaučiau ne tik jo lūpas, bet ir liežuvį. Galiausiai skausmą persipynusį malonumu. Jis tebelaikė mano rankas ir pamažu, lūpomis slinko per mano žaizdą, įstrižai mano kūnu. Viduje tarsi lava kunkuliavo. Skausmas vėrė visus nervus, visus kaulus ir odą. Toks vaizdas, kad svylu ugnyje. Labai neaiškiai mačiau, kaip visi nuodai mano organizme keliavo į Vraino kūną per tatuiruotes ir visas venas. Jam negresia? Jis nemeluoja? O gal meluoja? Jam skaudėjo. Kaskart slinkdamas žemiau žaizdos jis susiraukdavo, bet neatsitraukdavo. Jaučiausi siaubingai. Galiausiai jis paleido mano rankas ir pridėjo savąsiąs prie mano nuogo kūno. Skausmas menko, jaučiau palengvėjimą ir keistą malonumą. Ir visa tai truko valandą, o atrodė, kad amžinybę. Jis tarsi ištyrinėjo visą mano kūną vieno ilgu, nestabdomu bučiniu. Žaizdos ėmė trauktis mano akyse, skausmas pamažu išnyko ir Vrainas smarkiai ir atsargiai nurijęs atbulas griuvo ant lovos. Lyg ilgai nekvėpavus ėmiau tankiau kvėpuoti, o Vrainas garsiai alsavo. Jis jautėsi toks pavargęs, kad matėsi tai ant jo paties veido.

- Ačiū, - padėkojau jam įsikniaubdama į krauju suteptus patalus. Jis pasisuko į mane.

- Ačiū, kad leidai, - abu ilgai žiūrėjome į vienas kitą, kol nustojome siaubingai kvėpuoti ir kambaryje vėl įsisvyravo tyla. Buvau pusnuogė ir man tai nerūpėjo. Gulėjau ir stebėjau jį, kol Vrainas nusišypsojo.

- Sakei, kad žinai, kas esu. Noriu sužinoti, - ramiai pasakė jis. Atsisėdau ant lovos. Ilgai mąsčiau.

- Nuo pat vaikystės. Nuo pat pirmų dienų mokykloje mudu buvome geriausi draugai, o vyresnėse klasėse mudu vienas kitam kažką jautėm. Vėliau tu kažkur dingai ir nebesugrįžai, bet manau, kad tam yra gana aiški priežastis, - liūdnai nusišypsojau jam. Jis šypsojosi taip pat. Jis norėjo savo vardo, kad pasakyčiau jo vardą. Kadangi jis gulėjo ant lovos atsisėdau ant jo ir pasilenkus prie jo ausies tyliai ištariau.

- Liusijanas. Tavo vardas Liusijanas, - atsitiesiau ir pažvelgiau į jo pasitenkinusias akis. Tuomet susigėdau, nes dabar sėdėjau ant jo ir pusnuogė. Dabar jaučiausi sumautai.