DEMONO KŪNAS (BAIGTA)

XVIII DALIS "DEVINTAS KARTAS"

XVIII DALIS

DEVINTAS KARTAS

Liusė

Kailas staugė iš skausmo negalėdamas kvėpuoti ar judėti. Jis be paliovos inkštė. Klupėjau palei lovos kampą ir susiemus už burnos rėkiau pridususiu balsu. Kojos tirpo nuo nepatogios pozos, o akys ašarojo nuo matomo vaizdo. Kailo rankos buvo iškeltos, o kūnas pasmeigtas, prispaustas prie sienos. Nuo metalo per jo kūną žliaugė kraujas. Negalėjau pajudėti. Jaučiau taip lyg kūnas suparaližuotas. Bandžiau atsistoti, bet staiga mane kažkas pagriebė už gerklės.

- Liu... - skausmo pervertas bandė tarti Kailas. Kažkas atgręžė mane, bet nieko nesimatė. Kambaryje nieko nebuvo. Aš ore ir dusau. Aštrūs nagai ėmė rėžti kūną nuo pat kaklo iki pilvo. Spiegiau, bet tuo pačiu dusau. Tas kažkas ūžiančiai riaumojo.

- Atstumtasis ir mirtingoji su įmūnu, - prabilo nematomas asmuo.

- Liuse! - užriko Kailas, bet jis dar stipriau suriko iš skausmo. Tas kirvis buvo kiaurai sulindęs į jį. Negalėjau jam padėti. Negalėjau padėti sau. Mano dešinė ranka iškilo į orą. Kažkas ją vartaliojo ir palietė tarp pirštų dviejų įbrėžimų randą.

- Pamestasis, - suirzo nematomas padaras. Staiga iš oro prie mano rankos išniro nagingas pirštas. Jo beveik nematyti, tik kontūrai. Kita nematoma ranka jis šiek tiek atleido gerklę, o tuomet su kairės rankos smiliaus nagu įstrižai perrėžė du horizotalius įbrėžimus. Nei nepajutau kaip ėmiau rėkti visa gerkle. Skausmas žalojo ne mane,  o kažką kitą. Ir to kažkieno skausmas buvo nevaldomas, kurį galėjau jausti ir aš pati.

Raisas.

Mane kandžiojo siaubingas skausmas. Susiemiau už galvos ir nuslydau siena. Spengimas virto deginančia ugnimi. Maniau numirsiu galutinai. Nepajėgiau pakelti galvos. Mintyse šmėstelėjo vaizdas. Vaizdas, kuriame yra merginos kontūrai ore ir vaikino prie sienos. Kas tai? Skausmas nemažėjo.

- Liusė! - užrikau. Privalėjau nusigauti pas ją. Man skaudėjo, bet tas, kas ją laikė, tas, kas man tai parodė. Tai ne šiaip skausmas. Tai kitas skausmas. - Pamestas. Pamestas skausmas, - vos ne vos pakilau nuo žemės atsirėmiau į sieną. Mano akys virto nuodėmingomis, mirties juodumo spalvos. Nei Aideno, nei Olės nebuvo. Jiedu išvažiavo į kitą miestą dėl kažkokių reikalų. Likau vienas su skausmu. Po velniais. Ar galėčiau? Ar pajėgčiau? Ar neįkliūčiau, jei persikelčiau per pragaro vartus? Ar nepagautų Loganas jei per juos persikelčiau tiesiai į Liusės kambarį? Teks rizikuoti. Užsimerkiau. Ir susikaupiau. Mano kūną pasiglemžė vartų liepsnos. Pranykau.

Liusė

Spardžiausi. Girdėjau Kailo inkštimą. Jis bandė išsitraukti kirvį, bet tas asmuo jam neleido. Nemamatomasis pasuko mane į Kailo pusę. Pastebėjau, kad Kailo akys kitokios. Jos... Jos baisios.

- Liuse, nežiūrėk, - paliepė jis. - Užsimerk, - surikęs iš skausmo jis pats nusisuko ir užmerkė akis. Staiga iš niekur nieko pasirodė Raisas. Jis griebė nematomą asmenį už gerklės tarsi būtų tiksliai žinojęs, kur jo kaklas. Nesuvokiama jėga paleido jį į sieną. Krėslas apsivertė. Aš parkritau ant žemės. Nukrito keli paveikslai ir sudužo keli nuotraukų rėmeliai. Mačiau Raiso akis. Jos... Jos juodos. Juodos kaip pačios mirties spalva. Raisas staigiai nusisuko. Griebė nematomą asmenį ir paleido žemėn. Užsimojo kumščiu ir trenkė. Viską, ką mačiau tai tik orą. Jis stipriai truktelėjo jo kaklą, bet išgirdau tik kaulų traškėjimą ir jų atsistatymą. Raisas staigiai pakilo nuo žemės ir greitai išlupo kirvį iš Kailo krūtinės. Šis iš karto susmuko žemyn klykdamas nesavu balsu. Raisas užsimojo kirviu ir paleido nematomam asmeniui į kūną, jeigu tokį išvis turėjo. Šis suklykė skerdžiamu balsu. Raisas jį pakėlė ir linktelėjęs Kailui dingo iš mano akių. Jis tiesiog išnyko. Negalėjau tuo patikėti. Negalėjau patikėti tuo, ką mačiau. Kailas vis dar kvėpavo. Puoliau prie jo. Užsikišus plaukus už ausų verkiau ir žvelgiau į Kailą.

- Nenoriu tavęs prarasti dar kartą, - kūkčiojau.

- Neprarasi. Aš tau neleisiu, - inkščiančiu balsu atkirto jis. - Liuse nekreipk dėmesio į žaizdą, - paprašė jis.

- Ką? Kaip tu siūlai man nekreipti dėmesio į tavo žaizdą. Tu miršti, - verkiau. - Tu miršti.

- Ne, - nukirto jis. - Atitrauk mano džemperio užtrauktuką. Nurenk viršutinius drabužius. Dabar pat, - paliepė jis. Aš atsargiai padėjau jam atsiremti į sieną. Nusivaliau ašaras ir atsargiai traukiau užtrauktuką. Jam skaudėjo. Dantis sukandęs per siaubingą prievartą tylėjo. Pagaliau atitraukus padėjau jam nusirengti šiltą džemperį. Liko jo balta trumparankovė palaidinė. Jos nebūčiau nurengus. Ji buvo suplyšus ir sutepta krauju. Nužiūrėjau savo stalą. Pieštukinėje tūnojo žirklės. Greitai pagriebiau jas ir perkirpau Kailo paskutinę palaidinę. Jis liko pusnuogis. Mano akyse atsivėrė siaubinga žaizda. Tokios, kokia matau dabar nesu regėjusi. Kailas suėmė už mano riešo.

- Liuse, paklausyk tame meškutyje, - pirštu parodė jis ir stipriai atsiduso. - Yra man reikalinga žolė. Privalai ją išvirinti, o tada atnešti man. Negalėsiu gyti.

- Ką? Tau reikia į ligoninę, - neištvėriau. Jis merkė akis. Sunkiai kalbėjo.

- Ne. Tas augalas. Tik jis padės. Liuse, - jau šnabždėjo jis.

- Nepaliksiu tavęs. Negaliu.

- Liuse, prašau, - jis pagriebė mane už kaklo ir prisitraukęs įsisiurbė į mano lūpas. Pajutau jo ašaras riedančias žemyn ir liečiančias mano odą. Atsitraukęs atrėmė galvą ir nusuko akis. Greitai atsistojau. Pagriebiau meškiną ir laiptais nubėgau žemyn į virtuvę. Nesupratau, kas vyksta. Kailas negalėjo to atlaikyti, bet tada jis atlaikė avariją. Jis nemirė. Kas nutiko su Raisu? Kur jis? Kaip jis tai padarė? Kas tas padaras, kuris mane laikė? Kas čia vyksta?

Po dešimties minučių grįžau kambarin nešina išvirintom žolėm ar kaip jos ten vadinosi. Iš sausų šakelių jos virto kažkokiu žaliu skysčiu. Kailas vos girdimai alsavo, o pamatęs mane sunkiai pramerkė akis. Jis vos nusišypsojo. Nuo jo veido žliaugė prakaito lašeliai. Ranka palietus jo kaktą supratau, kad jam kyla temperatūra.

- Ar turi? Ar išvirinai? - drebančiu balsu, vos girdimai paklausė jis. Linktelėjau jam. - Dabar turi pasirūpinti, kad tai patektų į mano žaizdą, - suspaudęs kumštį dėstė jis. Iš vonios atsinešiau vaistinėlę. Joje buvo naujas baltas tvarstis. Suvilgiau jį tame skystyje, nusidažė šviesiai žaliai. Kailui skaudėjo. Jis vos kentėjo. Vos judėjo. - Jis turi būti labai šlapias, kad nuodai patektų į žaizdos vidurį. Liuse, viskas bus gerai, - nenustojo kalbėt, nors jam klaikiai sekėsi tai daryti. Mano akys vis dar pakraupusios, vis dar apsiverkusios. Švelniai pridėjau tvarstį prie tos neišmatuojamo gylio žaizdos. Kailas suinkštė. Po truputį braukiau per žaizdą, bet jo skausmas nesiliovė. Nuo to jam tik dar labiau skaudėjo. Nepajėgiau suprasti jo žodžių. Nežinau, kas čia dedasi. Kailo ranka sustabdė mano lėtai dirbančią ranką. Tvirtai laikė ant manosios ir spaudė tvarstį kartu su mano jėga. Jam skaudėjo. Jis įsikando sau į lūpą ir kentėjo nebešaukdamas, nebegąsdindamas manęs. Jo ašaros vis riedėjo. Tylios skausmo ašaros, kurios žlugdė mane kartu. Jis vėl užmerkė akis ir atrėmė galvą į sieną. Nors ašaros riedėjo jis tylėjo.

- Kailai, - prisiverčiau ištarti. - Kailai, pažvelk į mane, - užrikau. Jis tylėjo. Ėmiau verkti. Jis paleido mano ranką, nusviro šonan. Patraukiau ranką, tvarstis nukrito. Susiemiau už burnos. Jis... Jis... Staiga žaizda ėmė trauktis. Ji gijo mano akyse, bet Kailas nepajudėjo. Ji vis dar traukėsi, o kai nieko nebeliko Kailas pramerkė akis. Apsidairė ir tada pažvelgė į mane.

- Juk sakiau, kad nepaliksiu, - nusišypsojo jis. Puoliau prie jo ir stipriai apsikabinau. Nesigilinau kas vyko, kas buvo. Kailas išgyveno. Jis gyvas. Jis gyvas ir tai svarbiausia. Jo rankos apglėbė mane ir vėl pasijutau saugi. - Neverk, Liuse, viskas gerai. Devintas kartas iš eilės, tai erzina, bet man viskas gerai.

- Devintas kartas? - atsitraukus paklausiau jo. Kailas atsiduso.

- Tu turi žinoti, kas vyksta. Turi suprasti labai daug dalykų.

- Apie ką čia kalbi? - valydamasi ašaras paklausiau jo. - Kaip Raisas? Kur Raisas? Kaip tu išgijai? Kokie čia nuodai? Sakei, kad tai nuodai, - nesustojau. - Galėjau prisiekti, kad nustojai kvėpuoti, kad tavo širdis nebeplakė. Kailai, kas čia vyksta? - sumišau visiškai. - Koks devintas kartas?

- Devintas kartas iš mirties. Tai devintas kartas, kai prisikeliu iš numirusiųjų.