DEMONO KŪNAS (BAIGTA)

XV DALIS "DU LYG VIENAS"

XV DALIS

DU LYG VIENAS

Kailas

Atleidau koją ir greitai paslėpiau veidą po juodu džemperio kapišonu. Raisas pasirėmė alkūnėmis į žemę, o tuomet paskubom atsistojo susitvarkydamas striukę. Nusisukau į durų pusę. Man iki šiol trūksta. Trūksta ir jaučiuosi tuščias.

- Tave išspyrė, - pasitenkinusiu balsu suriaumojo Raisas. Negalėjau neigti, nes tai buvo tiesa. Buvau nepageidaujamas.

- Tu nežinai, ką reiškia, kai tave laiko išdaviku, - stipriai sugniauždamas kumščius atsakiau, bet nedrįsau atsisukti. Pavydėjau to, ką jis turėjo. Pavydėjau to, kad jis tik Pamestas lyderis. Man buvo per daug.

- Tu neketini pasitraukti, a? - paklausė Raisas. Garsiai nusikvatojau ir pažvelgiau Puolusiom akim į jo juodas mirties akis.

- Pagal visus įstatymus ji priklauso man. Juk buvau jos pirmas, - atšoviau. Pridėjau žaizdom nusėta smilių prie lūpų. Raisas pastebėjo. Žinojau, kad jis tik ją ir stebėjo. Tai reiškė tiek daug. - Vis dar nesuprantu, Raisai, kaip tau pavyko? Kaip tau pavyko įlįsti merginai į sielą, kurią net man pavyko tik paliesti, - buvau sugniuždytas to, ką dabar tariau.

- Tave kankino, - teiginiu ištarė jis. Mano akys žybtelėjo sielvartu. Mes tik tuo ir mitom sielvartu.

- Šnabždesių žemėse sumaištis, - paprastai atsakiau. - Šliuženos sukilo, bet nesvarbu. Svarbu yra tai, kad tu lendi ne ten, kur reikia! Tu lendi prie mano nuosavybės, prie mano pasirinkto kūno. Tu lendi prie mano Liusės! - nesusitvardęs rėžiau.

- Ji manė, kad su sudegei toje avarijoje.

- Sudegiau tam, kad būčiau pripažintas Logano sargu, kad būčiau jo klano dalis. Tu puikiai žinai, kad Šliuženos statusas neša Blogį ir chaosą. Priklausai Logano klanui ir esi viskas. Esi viskas!!! - mosikavausi rankomis. - Gali keisti pavidalą. Gali keisti kūnus. Gali rinktis Gėrį arba Blogį. Nuoga siela liko tarp pragaro sienų, o aš lyg ryklys išmestas ant sauso kranto, - niekingai juokiausi.

- Jis jos neatidavė. Loganas paliko tave, - sukandęs dantis iškošė jis.

- Pragare daug kas mano, kad yra Logano mėgdžiotojas. Klastuoliai nori įsikišti. Jie neleis mėgdžiotojui daryti tvarkos, - išsitraukęs durklą atkirtau. Raiso akys nuklydo nuo mano nudegusios rankos iki raityto Ilties durklo. - Jeigu jis yra aš jį sunaikinsiu. Dėl Liusės viską padarysiu.

- Tu nori, kad Loganas tave pripažintų. Sugrąžintų klastuolių klaną. To nebus.

- Gal ir negrįšiu į Klastuolius, bet bent jau atkovosiu savo sielą. Aš visada aukojausi, o dabar mano teisė rinktis, - priėjęs arčiau jo pakišau jam Iltį po smakru. Vos tik durklo galas palietė Raiso odos lopinėlį ištryško kraujas, bet tuoj pat sugijo.

- Kokia garantija, kad ją atgausi?

- Loganas išleido naują nuostatą. Šnabždesių žemės betkurio luomo pasekėjas gali gauti atlygį kokį tik norės mainais už mėgdžiotoją. Girdėjau kalbas, kad jie ieško ir tavęs.

- Vadinasi be reikalo. Neketinu grįžti.

- Kas jo - tas jo, - perspėjau. Raisas nusijuokė.

- Turi idėjų, kur jis ją laiko?

- Tu įlindęs į jos sielą. Tai tu man ir pasakyk, - atsainiai atsakiau. - Demonas įlindęs į sielos gelmes turi galimybę pasakyti, kur jis yra. Laiko mažai, pakaruokli, tad paskubėk.

Liusė

Nesilioviau tampius tos kietos virvės. Nenorėjau klausytis tos merginos kalbų. Pagaliau prabudo ir du nepažįstami vaikinai, bet manęs tai nei kiek nedomino. Lioviausi tampytis, kai supratau jog tikrai nepavyks. Išgirdau girždančias duris, trepsėjimą sunkiais batais ir garsų atsidusimą. Pajutau baimę, kai už stovėjęs už manęs ir vėl garsiai atsiduso.

- Bijai mirties? - šiurkščiai paklausė jis. Nurijau seiles, įsisteibeliojau į kaštoninių plaukų merginą. Mano kūnas drebėjo. Dabar norėjau, kad tėtis, Raisas ar betkuris kitas būtų šalia. Asmuo atsitraukė. Ranka nešdamasis žarsteklį staigiai užkureno seną plytinę krosnį. Minutę stovėjęs visiškoje tylumoj stebėjo besiplečiančią ugnį.

- Ei, paleisk mus. Mes nieko nepadarėm. Mūsų ieškos, - drebančiu, tačiau per daug drąsiu balsu prabilo šviesiaplaukis vaikinas. Asmenio, kuris save laikė kažkokiu Loganu ranka tvirtai spaudė metalinį žarsteklį. Jis atsisuko ir staigiai truktelėjo juo per vaikino veidą. Nusisukau, o merginos rėkė. Vaikinas sudejavo iš nepakeliamo skausmo. Pajutau akyse ašaras, o širdyje gailestį. Gailėjausi su juo, kad jis prabilo. Asmuo priėjo prie ryžaplaukės ir atrišęs ją griebė už gerklės, vilko prie krosnies. Jis tikrai ketino tai padaryti. Ketino sudeginti ją gyvą. O, kad žinočiau, kas jis, bet ne. Savo veidą jis slėpė po juodu apsiausto gobtuvu. Mergina verkė, klykė. Nusisukau ir užmerkiau akis. Drebėjau lyg nuo šalčiausios dienos žemėje. Tyla. Patalpoje įsisvyravo baisi ir siaubinga tyla. Vos atsisukus išvydau visus pastėrusius ant kėdžių ir negyvos merginos kūną. Pagrobėjas garsiai ir erzinančiai nusikvatojo, o tada padarė tai nuo ko maniau apsivemsiu, bet tik tyliai verkiau ir jaučiau ašaras. Jis pakėlė jos kūną ir sugrūdo į degančią krosnį. Galėjau prisiekti, kad girdžiu jos negyvo kūno raudas id dejones, jutau jos skausmą.

- Sekantis! - subaubė jis. Visi įsitempė. Jis pagriebė kaštoninių plaukų merginą. Pakišo jai peilį po gerkle ir tyliai paklausė.

- Mirties bijai?

- Tu prakeiktas, tu puolęs!!! Demonas! - žviegė ji. Pagrobėjas užsimojo peiliu, kai iš mano nuostabos pati prabilau.

- Ne!

Asmuo ir mergina pasisuko į mane. Vaikinai taip pat.

- Imk mane. Imk pirma mane. Nedvejok, - drąsiai kalbėjau. Nežinau, kas mane skatino tą daryti, bet, kai jis linktelėdamas ėmė artintis aš jau pradėjau nesveikai panikuoti. Atrišęs virves griebė mane, bet aš staigiai trenkiau jam kumščiu per galvą. Jis tarsi ne žmogus. Atsisuko ir pagriebė mane. Spyriau iš kojos, kumščiu trenkiau dar kartą ir dar, kol ranka nutirpo, skausmas paėmė į nelaisvę ir kažkas tarsi sutraškėjo. Negalėjau jos pajudinti. Regis susilaužiau ranką įnirtingai bemėgindama ištrūkti. Jis užsimojo ir trenkė man per veią tuo pačiu peiliu perrėždamas man veidą. Suklykiau, bet nepasidaviau. Trenkiau kita ranka ir tuo pačiu iš kojos, kai jis mane paleido griebiau kėdę ir paleidau į jį. Ėmiau bėgti per patalpą. Vis verkiau, nes bijojau, kad neištrūksiu. Atidariau duris ir pasileidau bėgti koridoriumi. Pradėjau lipti laiptais. Ranka degė nuo skausmo. Stengiausi neišleisti nei garso, bet per daug skaudėjo. Jis pasivijo mane pagriebė už rankos, tos pačios, kuri vėrė mane skausmu.

- Paleisk mane! - rėkiau. - Paleisk!!! - bandžiau atitrūkti. Per skausmą stūmiau persekiotoją į sieną ir ėmiau leistis laiptais. Įbėgau į kažkokį kambarį. Trenkiau durimis ir eidama atbulomis vis meldžiausi, kad jis manęs nerastų. Durų rankena judėjo. Nugara atsitrenkiau į stalą. Užsimerkiau ir verkiau. Parklupau, nes kojos nelaikė. Man skaudėjo. Jaučiau, kad ranka lūžus, o veido įbrėžimas degino. Dairiausi po kambarį, bet jis bhvo tamsoje. Tolėliau buvo dar vienos durys. Staigiai smukau pro jas. Pasirodo jos veda išėjimą į tą patį koridorių. Persekiotojas pamatė, ėmė vytis. Bėgau betkur, kad jis manęs nesugautų. Bebėgdana atsisukau į jį ir staiga netyčia į kažką atsitrenkiau. Pakėliau akis tikėjausi kažko pažįstamo, bet tai buvo dar vienas gobtuvininkas, dar vienas persekiotojas. Jis sugriebė mane už pečių. Ėmiau daužyti jam į krūtinę, rėkiau, kad paleistų.

- Viskas gerai! - aiškino jis atgal. - Viskas gerai, Liuse!

- Paleisk mane! - žliumbdama rėkiau.

- Viskas... - gobtuvininkas staigiai nusiemė juodą džemperio kapišoną. Mano akys išsiplėtė, širdis ėmė daužytis, rankos sustojo, vėl pajusdamos skausmą. Ašaros teberiedėjo, tačiau it sulėtintame filme. Prieš akis stovėjo mano buvęs vaikinas. Vaikinas, kurį nuo pat darželio laikų buvo paniškai įsimylėjus. Jis stovėjo priešais, mane apkabinęs, sujaukęs viską ir.... Gyvas.

- Kailai...