DEMONO KŪNAS (BAIGTA)

XX DALIS "PRARADIMAS"

XX DALIS

PRARADIMAS

Kailas

Slinko mėnesiai. Rudens oras įsisvyravo dar stipriau todėl sėdėti medyje dar sunkiau, tačiau nuo Liusės namų beveik nesitraukiu. Kas antrą vakarą turiu nušauti po kelis Klastuolius. Iš kur jų tiek imasi? Raisas taip ir negrįžo. Jis negrįžo pas Liusę. Buvo aiški priežastis, tik Liusė klausytis to nenorėjo. Nebandžiau su ja daugiau kalbėtis. Nuolatos stebėjau ją. Ji visada liūdna. Nežinojau kodėl, bet manau jog dėl Raiso, dėlto, kad jis dingo, nebegrįžo. Ji ko gero vis dar netiki tuo. Naktimis girdžiu ją rėkiančią. Jau koks trečias mėnuo ir taip kiekvieną naktį. Deja, bet Klastuoliai neatlieka savo darbo. Mėgdžiotojas laisvėje, o Oliveris vis dar ketina mane nudėti. Per žinias pranešė apie dar penkis nužudymus. Kūnai buvo rasti palei upę netvarkingai sumesti ir užkasti purvu, rudeniniais lapais. Vėliau išaiškėjo, kad tai penki gydytojai. Ant Liusės medžio ėmiau braižyti mirtininkų schema. Kad ir kaip siekiau padėti teisėsaugai, bet mano demoniškas protas tam trukdo ir nieko neišmąsto. Nesuėjo jokie galai, tik tiek, kad nužudyti keturi nekaltieji, du mokytojai, penki gydytojai. Kame šaknys? Šis geras medis tapo mano kelių mėnesių namais. Jo kamienas buvo priraižytas demoniškų raižinių, hieroglifų, keliom skirtingom kalbom įvairūs tekstai, schemos, giminės medis, gyventojų medis ir šiaip visokių painiavų. Susigaudžiau belaidį internetą nuo Liusės namų. Slaptažodis nepasikeitęs. Besilauždamas į jos tėvo kompiuterio duomenys netyčia įsilaužiau į Liusės kaimynų apsaugos sistemą. Sekasi man. Taip leidau kiauras dienas medyje. Liusė beveik neišeidavo iš kambario. Su ja kalbėjosi ir mama, ir brolis, ir tėvas, ir Kali, netgi Aidenas su Olivija, bet šiuos du pamačius pagrąsino pakviečianti tėvą. Taigi galimybės menkos ir jos dar labai ribotos. Jei Liusė nedaro namų darbų, sėdi prie kompiuterio, bet vos kelioms minutėms ar paskaito knygą vos valandai. Ją skaudino Raiso elgesys, o tikėti, kad egzistuoja Šnabždesių žemės ji nenori. Belieka laukti. Laukti dienos, kai beveik saugu, ir nakties, kai ištisai šaudau Klastuolius Liusei nežinant. Jei angelų nėra būsiu jos angelas sargas, tik su juodais sparnais.

Liusė.

Slinko mėnesiai, o jaučiausi tuščia. Kambario sienos tapo slegiančia vieta, bet nepasitraukiu nuo jo. Sėdžiu užsidarius. Nieko nenoriu matyti ar girdėti. Žinau, kad Kailas medyje, kad jis mane stebi, nesitraukia dieną naktį. Neramina, bet ir nejaudina. Visą laiką jaučiuosi prislėgta. Nuo to įvykio Raisas taip ir nepasirodė, nebegrįžo. Ar jis vengia manęs? Ar jis išvažiavo? Kita mano pusė vis dar nagrinėjo Kailo ištartus žodžius. Ta pusė bando tikėti tuo, ko nėra. Pamažu bandau gilintis į tai. Nors Kailas nieko nežino, bet kasdieną bandau rasti informacijos apie Demonus. O Angelai? Ar jie irgi tariamai egzistuoja? Vis domėjausi kuo Demonai minta, kaip gyvena, kada miega. Domėjausi apie retas priežastis, kurios paverčia pragarą sumaištimi, kuri nepaklūsta pragaro karaliui. Po truputį visi galai lenda paviršiun. Iš visų siaubingų kalbų supratau, kad tasai Loganas ir yra pragaro karalius, valdovas, žemių, kurios vadinamos Šnabždesiais. Tai vienas iš penkių pavadinimų, o šis labiausiai patinka jų padermei. Domėjausi apie augalą Žariją, tačiau informacijos ne tiek, kiek jos yra. Naktim sapnuodavau Kailą ir į jį skrendantį kirvį, mane smaugiančią ranką ir tariančią "Mirtingoji ir Atstumtasis". Aiškiai regiu Kailo sudeginta ranką. Ko gero jis buvo kankinamas ar kažkas panašaus, bet visa tai nulemia vienas žodis - Raisas. Diena naktį apie jį galvoju. Ir pykstu, ir ilgiuosi. Nežinau, kas vyksta. Baisiausia, kad nežinau ar dar kada nors jį pamatysiu.

Naktį voliojausi po lovą skersai išilgai. Jaukiau anklodę ir gniaužiau pagalvę. Šalia gulėjo Kailo atiduotas meškiukas. Pagailo meškiuko, todėl susiuvau, o Žariją paslėpiau kitur. Bandžiau miegoti, bet vos tik užsimerkiu girdžiu triukšmą, burzgesį tarytum kažkas kambaryje. Žiūrėjau į lubas tol, kol pagaliau sumerkiau akis. Staiga pasigirdo bumtelėjimas. Atsisėdau lovoje ir dairiausi po tamsų kambarį. Kažkas buvo priešais mane. Ketinau lipti iš lovos ir bėgti, bet kažkas mane sulaikė. Kažkoks jausmas. Keistas jausmas. Pasilenkus įjungiau naktinę lempą ir visa nustėrau. Priešais mano lovą parklupęs klupėjo Raisas. Jis buvo pusnuogis. Jo dailus, raumeningas kūnas buvo permirkęs krauju, juodos džinsinės kelnės sudrąskytos, veidas kruvinas ir žaizdotas. Jo visas kūnas buvo vienos žaizdos. Jo akys pusiau rudos ir jos buvo besiruošiančios užsimerkti. Jo tamsiai rudi plaukai šlapi nuo kraujo, o nuo kaklo iš nugaros pusės kažkas tamsėjo ir tęsėsi per nugarą, kurios neteko daugiau matyti. Jis žvelgė į mane išsigandusiomis, pavargusiomis, ašarų ir kraujo pilnomis akimis. Jo veidas buvo pilnas agonijos ir rimtumo. Sėdėjau negalėdama atsižiūrėti. Išlipau iš lovos ir atsargiai atsistojau. Jis lingavo į visas puses. Supratau, kad jam labai silpna.

- Raisai, - ištariau tyliai. Jis žiojosi kažką pasakyti, bet vos tik tą padarė ėmė spjaudytis krauju ir dar kažkuo labai juodu, lyg anglimis. Viską pylė ant mano kilimo. Susiemiau už burnos, bet nerėkiau. Priėjau arčiau, bet Raisas užkimusiu balsu prabilo.

- Neik. Man blogai. Man... - lyg be pasisotinimo vėl spjovė kraują ir juodus gniutulus. Kas tai? Neklausiau jo. Staigiai apėjau kraują ir pabandžiau padėti jam atsikelti. Jis ir pats stengėsi. Permečiau jo ranką per savo kaklą ir padėjau nueiti į vonią. Paliepiau jam pasilaikyti už sienos. Paėmiau iš kambario kėdę ir atsargiai padėjau jam atsisėsti. Jo galva buvo nunarinta. Jo kūne gilūs pjūviai, žaizdos. Jos nesitraukė. Iš pradžių sušlapinau tvarstį drugnu vandeniu. Ėmiau valyti jo kraują. Atsargiai valiau jo riešus, jo alkūnes, pečius. Tai jo kraujas. Nuvaliau visą kaklą ir krūtinę, pilvą. Vėl sušlapinau šaltu vandeniu ir pridėjau prie jo skruosto. Ramiai valiau baisėdamasi tuo, kaip jis atrodo, bet giliai viduje. Išorėn bandžiau atrodyti rami. Ėmiau valyti jo skilusią lūpą, kai jis pakėlė savo ranką ir nutraukęs šlapią tvarstį suėmė mano pirštus. Švelniai pridėjo prie savo lūpų ir pabučiavo tuo pasimėgaudamas.

- Nenorėjau, - bandė prabilti jis.

- Pataupyk jėgas, - švelniai atsakiau. Baigiau valyti jį, tačiau žaizdos nesitraukė. Supratau, kad jam kaip ir Kailui reikalingas Augalas Žarija. Sutvarkiau vonią. Pamačiau Raiso nugarą. Ji pilnai ištatuiruota ir žaizdota. Jis anksčiau to neturėjo. Nuo pat kaklo viršaus ėjo juoda juosta, o toliau šakojosi į mažesnias ir į kažkokius ženklus. Tatuiruotė buvo pilna žaizdų. Grįžome kambarin padėjau jam nueiti iki savo lovos. Paliepiau atsigulti. Jis nenorėjo. Nenorėjo manęs klausytis, bet priverčiau. Aš greitai ir tyliai nusileidau laiptais žemyn, rankoje nešina Žarijos šakelę. Naktis, o visi dar miegojo. Greitai pasirūpinau, kad tas augalas virstų skysčiu. Užtrukau penkiolika minučių su šia nesąmone. Greitai grįžau atgal. Visa laimė, kad niekas manęs nematė. Uždarius kambario duris jas užrakinau, kad niekas neįeitų. Sušlapinau tvarstį, nusidažė šviesiai žaliai. Pirmiausiai apsiemiau su didelėm žaizdom, kurios buvo krūtinėje, dešiniame petyje, ant veido. Dirbau kelias valandas, kol pavyko užtraukti jo visas žaizdas. Man vis dar stebuklas matyti kaip staigiai jos užsitraukia ir nelieka kovos randų. Baigiau su jo nugara ir veidu. Su kiekvienu prisilietimu jis krūpteldavo, tyliai sudejuodavo. Nebenorėjau jo klausinėti ar kaltinti. Tam bus laiko, o dabar tenorėjau pajausti, kad jis su manimi, kad jis šalia, o ne kažkur toki ar net pragare. Užklojau jį. Išjungiau šviesą ir pati atsiguliau į lovą. Džiaugiausi, kad jis gyvas, kad jis saugus, kad jis su manimi, tik tylus. Labai tylus ir rimtas. Pasisukau miegoti į kitą pusę, nors jaučiau, kad neužmigsiu, bet bent jau jam leisiu numigti. Staiga pajutau šiltą ranką sau po pižamine palaidine. Ji švelniai glostė liemens linkį. Pirštu vedžiojo per pilvą ir ranka braukė nuo pilvo ligi pat kaklo, kol tvirtai prisitraukė prie pat savęs. Bijojau judėti ar net įkvėpti. Jo šiltas kūnas kaitino manąjį, tad net anklodės nereikėjo. Man patiko kaip jis lietė mane, kaip laikė. Seniai bejaučiau tai ir dabar nenorėjau to visiškai išsižadėti. Jo ranka perbraukė per mano nuogą koją. Jaučiausi kažkam priklausanti, kažkam svarbi ir reikalinga, jaučiausi geidžiama ir laiminga, bet visa tai gniaužė ir tamsioji pusė, kuri susijusi su Demonų pasauliu, kurio nepažįstu ir kažin ar noriu pažinti. Raisas sustiprėjo. Vadinasi Demonai greitai atgauna energiją ir jėgą. Nors tai šiurpino, bet ir gundė. Pajutau jo tankų alsavimą sau į ausį ir tylius žodžius.

- Niekada neišeisiu, jeigu tu to nenorėsi.