DEMONO KŪNAS (BAIGTA)

XXXI DALIS "KAS MANO, TAS NE TAVO"

XXXI DALIS

KAS MANO, TAS NE TAVO

Vrainas

Puikiai žinojau, kad taip gali nutikti. Puikiai numačiau, kas bus, kai Liusė paliks Raisą. Jis eis iš proto, o įniršį pakiš man po kojomis. Nuo manęs vis dar kilo versmių garai. Retai pasitaiko, kad su kažkuo susimušu.

- Tai ne mano kaltė, - griežtai prabilau.

- Tai tavo kaltė ir puikiai tą žinai. Tu tą numatei! - rodydamas pirštu riktelėjo Raisas. - Tu nuteikinėjai Liusę. Tu stojai jos pusėn ir padarei tokią įtaką, kokios gali visi tikėtis. Tu bandai ją iš manęs atimti! - užriko jis. - Maniau, kad esi mano draugas.

- Aš niekieno draugas. Aš Pragaro pasiuntinys, - paaiškinau.

- Tu dabar Liusės draugas. Tu pragaro išdavikas, - paniekinamai kalbėjo Raisas.

- Ir kalba demonas pasirinkęs merginą su atspariu imunitetu, o ne Šnabždesių žemes. Gražu, Raisai, - numykiau. - Liusė paliko tave. Ji pasirinko, kas jai geriausia.

- Ji mano. Ji visada buvo ir bus mano. Tu negali jausti jai nieko. Tau tereikia jos imuniteto. Maniau tu kitoks. Maniau tu prieš Loganą. O dabar matau, kad eini išvien, - malė jis. Šie žodžiai mane supykdė. Artėjau link jo pakeldamas balsą.

- O jeigu jai jaučiu kažką? Jeigu jai jaučiu nenumaldomą potraukį, ką tu man padarysi? Jeigu ji norės, kad išeičiau aš išeisiu, o jei norės, kad pasilikčiau aš liksiu. Jeigu jai labiau patiks būti mano glėbyje aš nepasitrauksiu. Jeigu jai su manimi bus geriau aš jos nepaliksiu ir jei reikės aš atsuksiu nugarą visiems, - griebiau jį už gerklės ir visa jėga paleidau į kitą gatvės pusę. Manyje užvirė toks pyktis. Tokia jėga ir energija, kad dabar galėčiau kažką nužudyti nei nemirktelėjęs. Raisas krito ant šaligatvio surikdamas. - Ir kas jau kas, o aš tai ne Logano pusėje. Aš bent atviras su Liuse. Aš bent leidžiu jai suprasti, kas esu, kad esu jos gyvenimo dalis, kad visada toks buvau. Ką tu jai gali pasiūlyti? Tai tu, Raisai, esi Logano pusėje. Tu jį palaikai, nes saugai egzekucijos vertą paslaptį, - pgriebiau jį ir spyriau iš kojos, vėl paleisdamas jį ant sniego. Šis tirpte ištirpo

 Mano akys pajuodo iš sielvarto. Smogiau kumščiu į pilvą. Raisas paspringo.

- Ji niekada tavęs nemylės, - spjaute išspjovė jis. Nusišypsojau.

- Ji tavęs visam laikui nekęs, kai tai sužinos. Nepamiršk, kad už Loganą yra galingesnių pragaro narių, tik jie tyli. Jie tūno giliausio pragaro kampe ir laukia momento. Neversk manęs to padaryti, - smogiau jam dar kartą, trenkiau per veidą. Iš jo burnos ir nosies pasipylė kraujas. - Ir dar vienas dalykas, Raisai Konantai, nesulaužyk dar vieno įstatymo, kuris reiškia "Jeigu tu nenorėsi aš neišeisiu!" - paleidau jį pastatydamas ant kojų. - Dešimt demonų įstatymų priklauso pragarui. Tikiuosi nereikia priminti, kas juos kūrė.

Liusė

Rytas buvo per daug ramus ir skausmingas. Tyla žudė. Bandžiau nusimaudyti ir nuplauti skausmą nuo savo kūno. Bandžiau būti žmogumi. Kalėdų atostogos dar nei neprasidėjo, o aš jau atostogauju, bet pasižadėjau nueiti į mokyklą. Susiieškojau rankšluostį ir grįžau į kambarį. Ant savo lovos, pagalvės viduryje išvydau raudoną rožę. Pirmiausiai pagalvojau apie Raisą, bet prisiminiau, kad mudu nebe kartu. Su Kailu mažai bendrauju, tad tai galėjo būti vieno vienintelio demono darbas. Vrainas man duoda užuomenas, kas jis toks. Jis iš mano gyvenimo, bet niekaip nepamenu. Paėmiau rožę. Ji buvo šilta. Nuo kada gėlės šiltos?