DEMONO KŪNAS (BAIGTA)

II DALIS (IIs) "MAŽAI ŽINOMI"

II DALIS

„MAŽAI" ŽINOMI

Vrainas stovėjo vos du metrai nuo manęs. kairėje rankoje sukiojo aštrų, metalinį durklą su juoda rankena. Atrodė pasitaisęs nei visada. Jo šypsena privertė nurimti. Atsisėdau ant lovos galo ir atsidusau. Vrainas priėjo prie manęs ir suėmęs už smakro privertė pažvelgti į jį. Tos akys buvo tokios įpatingos. Demonų akys įpatingos. Jie visi turi įpatingas akis. To nei negalėčiau paneigti. Jis palinko prie manęs ir pirštu perbraukęs per randą ant veido pabučiavo, į rankas įteikdamas durklą, kurį jis pats man davė po įvykio bažnyčioje. Jo ranka nepaleido manosios.

- Grįžai, - pratariau.

- Turėjau įsitikinti ar viskas ramu, keli siuntiniai, laiškai, o dabar aš čia, - nusišypsojo jis. Pakilau ir suėmus rankomis jo veidą puoliau į glėbį, jį tvirtai apsikabindama. Jo rankos švelniai glostė mano nugarą karts nuo karto palįsdamos po megztiniu. Niekur taip saugiai nesijaučiau kaip jo glėbyje. Jis vienintelis, kuris man nemelavo, kuris buvo kartu, kuris elgėsi lyg mano draugas. Taip gera prisiglausti prie jo ir suvokti, kad esu kažkam reikalinga.

- Juk sakiau, kad San Diegas nuostabus miestas, - priminė jis.

- Pasiliksi? - pakėlus akis į jį paklausiau. Vrainas linktelėjo.

- Girdėjau kaip tarnaitės pyksta dėl išdaužto lango. Prisidirbai? - nusijuokęs paklausė Vrainas ir pasisodino mane ant savo kelių, pats atsisėsdamas į krėslą. Ši akimirka man priminė Kailą. Tokioje pačioje pozicijoje ir jis tai darė, krėslas stovėjo priešais lovą, kaip ir mano sename kambaryje. Atsirėmiau į jo petį.

- Ne. Kaimynas turi daug jėgos, - paaiškinau. Vrainas apsikabino mane ir pabučiavo į kaktą. Valandą sėdėjome tyloje. Jo ranka švelniai glostė manąją. Buvo gera ir šilta. Nesinorėjo kažkur eiti ir kažką daryti. Niekada nemaniau susidėsianti su Vrainu, bet jis buvo šalia, kai man reikėjo kažko. Jis laikė mane apkabinęs, kai netekau visko, kai nebeturiu to, ką taip saugojau. Visi metai kartu su juo man tiek daug reiškia. Jis išmokino mane gyventi, išmokė tą jausti ir nesigėdyti, ką darau, kuo užsiimu. Jis išmokė mane apsiginti, išmokė jį pamilti. Ir nors širdyje tebeglūdi sena meilė, bet ji ne čia. Ji ten, kur negaliu ir niekada negalėsiu pasiekti.

„ - Gaila, kad esi Raiso. Nenoriu stoti jam skersai kelio, - paaiškino jis. - Bet jei ne jis aš ir norėčiau, kad būtum mano, - rimtu tonu kalbėjo jis. Sutrikau labiau nei turėjau. Atsisukau į jį. Vrainas buvo apsirengęs juodai. Ta pati odinė striukė. Ruda tatuiruotė nuo kaktos, palei smilkinį ir iki pat ausies. Ant rankos juodas, išraiškingas žiedas, ausyje auskaras. Jo pirštai buvo pilni tatuiruočių, tačiau kairė ranka nudeginta. Žaizdos naujos, todėl tatuiruočių beveik nesimatė. Jis ją sugniaužė. Skaudėjo, degino ir pasijutau ne kaip. Jis nusisuko.

- Ar tave kankino? - paklausiau.

- Tau neturėtų rūpėti, - šaltai atrėžė jis.

- Tada kodėl tu čia? - švleniau paklausiau. Įsisvyravo tyla. Jis žiūrėjo pro langą ir spragtelėjęs pirštais išjungė šviesą kambaryje.

- Tiesiog norėjau įsitikinti, kad tau viskas gerai ir kad esi saugi nuo Klastuolių, - sunkiai atsakė jis. Balsas skambėjo paskendęs neviltyje ir kančioje. Ar visų demonų balsai skamba būtent taip?

- Tau neturėtų rūpėti, - nerūpestingai atšoviau. - Raisas čia. Kailas taip pat.

- Aš nesu blogas, Liuse, gali manimi pasikliauti."

Pajutau, kad Vrainas užmigo. Jis kaip kūdikis miegojo galvą padėjęs ant krėslo atlošo. Ta ruda tatuiruotė atrodė tokia lyg niekas daugiau jos neturėtų. Atrodė, kad tai visas jo gyvenimas, kad joje sudėta jo kančia, jo žlugusios svajonės, jo slapti tikslai. Labai tyliai ir atsargiai išsilaisvinau iš jo rankos ir šilto glėbio. Praeidama pro krėslą ant žemės pastebėjau gulintį durklą. Jis ne mano... pragaro arsenalo. Viena buvo aišku. Vrainas nesijautė saugus. Jis jautė, kad priešai vis dar siekia manęs. Negi niekada neteks pamiršti to pragaro ir kančių, priešų lipančių ant kojų? Nusileidau laipais žemyn. Čia tvyrojo ramybė, tyla. Nevaikščiojo nei tarnaitės, nei apsauginiai, o ir tetos nebuvo. Ko gero ją retai teišvysiu namuose. Nuėjau į virtuvę. Čia taipogi nieko nebuvo. Prigriebiau arbatinuką ir užsivirinau vandens. Pasiekiau puodelį nuo viršutinės lentynos, pripyliau arbatos ir laukiau. Rankomis pasirėmiau į stalviršių ir mąsčiau. „Nei vienos minutės pabūti vienai" pagalvojau tai, kai Vraino rankos apglėbė mano kūną ir prisitraukė prie savęs. Jis patraukė mano plaukus ant kitos peties ir pabučiavo į kaklą.