DEMONO KŪNAS (BAIGTA)

XIV DALIS "UŽKODUOTA PASLAPTIS"

XIV DALIS 

UŽKODUOTA PASLAPTIS

Raisas

Tamsa buvo pripildyta blausių parko kraštuose stovėjusių žibintų šviesos. Bet čia tamsu. Viduryje parko tebuvau aš ir Aidenas. Jo akys skendo suodžių spalvoje, mirties spalvoje, tik ne žalioje pasaulio gamtos spalvoje. Jis pyko, o aš nesupratau už ką. Pamišimas aukščiausio lygio suko mano smegenis. Rankomis liečiau apsilupusio medžio kamieną. Atsirėmiau ir stebėjau Aideną. Jo pečiai kilnojosi, jo pirštai gniaužėsi, delnai raukėsi į bjaurius obuolio didumo kumščius. Mums, ten, vaisius - Obuolys buvo nuodėmės ženklas. Toks pat kaip ir ženklas, kurį raižiau Liusei ant suolo per istorijos pamoką. Ir dabar pat aš jos troškau. Troškau visko, ką ji turėjo. 

- Juk girdi mane, - prabilo Aidenas. - Girdi mane. Tu pusiaukelėje, - nurijo žodžius jis artindamasis link manęs.

- Pusiaukelėje į kur? - apsimečiau, nes negalėjau to pripažinti.

- Pakeliui į Šnabždesių žemes, - kuo tyliau prasitarė jis. - Jis tave sunaikins, Raisai, tu per daug paėmei. Per daug paėmei ir negali atiduoti, - dėstė jis. Negalėjau klausytis. Man įsakyta neklausyti. Nurijau sunkų seilių gumulą. Atrodo jis užstrigo gerklėje.

- Aš čia. Aš vis dar čia, - pirštais stipriai suspaudžiau medžio kamieną. - Ne. Jis negali. Aš negaliu, - užsikirtinėjau.

- Turi jai pasakyti. Turi pasakyti Liusei, kas vyksta. Raisai, tu pamestas. Loganas ilgai nelauks. Kas jo - tas jo, - atsargiai diktavo brolis. Jis teisus. Jis teisus ir aš tai žinau, bet nenoriu to pripažinti. Mane pervėrė baisinis nerimas ir nuojauta. Pakėliau juodas akis į Aideną.

- Liusė. Kažkas ne taip. Jai gresia pavojus, - prasiveržiau pro Aideną.

- Raisai, neik, tai pablogins viską, - užriko brolis. Neklausiau. Bėgau. Bėgau link nuojautos, paskui ore slystančią įtampą. Jaučiau ją, nes ji mano ir ji bėdoje. Su manimi bėgo visas smarkiai iškilęs pavydas ir baisi arogancija. Bet aš viską nusodinsiu dėl Liusės. Dėlto, kad savyje vis dar laikau užgniaužtą gėrį, nors galbūt smegenis jau seniai apglėbęs Tamsos vijokliais rijantis blogis.

Liusė

Pramerkiau sunkiai varstomas akis. Kūną nudiegė sunkumas ir baisinis karštis. Sėdėjau ant medinės kėdės. Mano rankos buvo užlaužtos ir surištos kitoje kėdės atlošo pusėje. Kojos sukryžiuotos ir stipriai suveržtos storom virvėm. Priešaky sėdėjo keturi asmenys. Du vaikinai ir dvi merginos. Mergina kaštoniniais plaukais žvilgčiojo į mane, o paskui į keisto kambario, sieros tvaiku paskendusias sienas. Abu vaikinai sėdėjo nunarinę galvas ir praradę sąmonę, o mergina ryžais plaukais ir užmerktomis akimis atlošus galvą spoksojo į baisias pelėsiais apsitraukusias lubas. Apsidariau. Tai nebe klubas. Nepamenu, kas buvo ir kaip atsidūriau čia. Pamenu tik šaltą ginklą. Kambarys tuščias su siaubinga prietema. Negana to prieš mane ir tuos kitus asmenis stovėjo labai sena krosnis, bet ji pakrauta gerom malkom. Bandžiau išsikapstyti iš visų mane supančių mazgų, bet viskas veltui.

- Jis mus sudegins, - prabilo kaštoninių plaukų mergina. Suklusau. Kas? Kas sudegins? Ką degins? - Jis tuo mėgausis. Mėgausis klyksmu, kurie skleis mūsų sudegę kūnai.

Pakraupau. Akys išsiplėtė.

- Kas? Kas degins? Ką degins? 

- Mus. Jis degins mus, - lyg išprotėjusi kalbėjo mergina. Mudvi su kita ryžų plaukų mergina jos klausėmės.

- Kas toks? 

- Jis tyliai kalbėjo. Nemačiau to veido. Bet jis tyliai šnabždėjo ir vis minėjo tą šaltą vardą, - pasibaisėjus kalbėjo ji.

- Ką kalbėjo? Kam jis kalbėjo? Kas jis toks? - milijoną klausimų uždavinėjau.

- Jis minėjo, kad filosofai paaukoti, kad sekantys nekaltieji, - labai tyliai murmėjo ji nusukdama akis į tinku nutrupėjusią sieną. 

- Kas jis toks? - ėmiau nerimauti.

- Jis praminė save Loganu.

Raisas

Stačia galva panėriau į klubą, bet čia nieko nebuvo. Čia tuščia. Buvau tikras, kad regėjau ginklus, kad nuojauta kovojo su įtampa, kurią jautė Liusės kūnas. Jos kūnas... Vien apie tai pagalvojęs mano pačio kūną ima drąskyti baisinė kaitra. Laksčiau visur. Apieškojau visus klubo kampus.

- Liuse! - riktelėjau. Mano balsas nuaidėjo sienų tyloje. Jaučiausi nesaugiai. Jaučiausi nuogas. - Liuse! Prašau. Atleisk man, - garsiai ištariau, bet visiška tyla. Jaučiausi kaltas. Iki manęs atbėgo Aidenas.

- Pasakiau Olivijai, kas tau darosi.

- Aidenai, važiuok į Liusės namus. Patikrink ar ji ten. Kažkas negerai. Jaučiu jos įtampą, jos drebėjimą, - sunerimavau. 

- Negaliu palikti tavęs tokios būklės. Važiuojam kartu, - maldavo jis, bet tik papurčiau galvą. 

- Aš be Liusės niekur neisiu. Jaučiu, kad ji čia, bet tu privalai patikrinti jos namus. Juk sakei, kad ji mūsų globotinė.

- Raisai? - atsiduso Aidenas.

- Eik. Aš susitvarkysiu. Aš čia. Jis kitur. Loganas kitur. Jis ne čia. Jis ten, - pamojau ranka į betkokią klubo sienos pusę. Pasijaučiau girtas, nors alkoholis manęs neveikia. Aidenas pasidavė ir žybtelėjęs juodom akim dingo iš klubo šokių aikštelės. Priėjau prie baro ir apsidairiau. Užuodžiau jos kvapą. Liusės kvapą. Net jeigu čia landžiojo tuzinas žmonių. Užuosčiau ją iš šviesmečio atstumo. Atsisėdau ant baro kėdės. Alaus butelys stovėjo palei mano akis. Paliečiau pirštais dar šiltą stiklą. Jį lietė Liusės pirštai. Pakėliau butelį. Mano akys pasikeitė į klaikią juodumą. Ant stalvirčiaus buvo įrėžti trys dideli ir ilgi įbrėžimai. Kaip jų nepamatė Liusė? O gal matė? Bet buvo tamsu, o šviesos mirgėjo it sugedusios lempos. Stipriai suspaudžiau alaus butelį, nes buvau ne vienas. Pasukau akis ir nulipęs nuo kėdės mečiau butelį prieš mane stovėjusiam asmeniui į galvą. Puoliau jį, bet nuo visko išsisukęs pagriebė mane už striukės apykaklės ir visu svoriu pakėlęs trenkė ant kietų klubo grindų.

- Po velniais, sakiau, kad prie jos nelystum. Sakiau, kad jis ateis. Sakiau, kad baigtum savivaliauti. Raisai, tu, pamestas lyderi, tu Šnabždesių pakaruokli, tu sužeidei ją! - užriko jis ir koja primynęs mane nusiemė nuo galvos juodą džemperio gobtuvą. Man suskaudo krūtinę, o akys ir vėl pajuodo. Skausmas pakvietė mano tikrą veidą. Jis žvelgė piktom pusiau baltom, pusiau juodom akim. Pakraupau tuo, ką matau. Neteko. Niekada neteko matyti to, kas dabar rodosi prieš akis. Persikreipiau ir ištariau.

- Turėjau numanyti, kas rašo įspėjimus. Turėjau numanyti, kad dar nebaigei egzistuoti jos gyvenime, Kailai, Puolęs lyderi...