DEMONO KŪNAS (BAIGTA)

XXXIII DALIS "RIZIKA"

XXXIII DALIS

RIZIKA

Liusė

Atsisukau atgal ir priartėjau prie Vraino. Šis stojo priešais abejose rankose laikydamas baltos ir sidabro spalvos durklus. Tvirtai suspaudęs juos žvelgė pajuodusiom akim. Aplinkui šoko žmonės. Kartojosi ta pati daina. Priešaky stovėjo trys klastuoliai. Jie dėvėjo juodus kapišonus, o veidus laikė kapišonų tamsoje. Klastuolių kairiosios rankos buvo pirštiniuotos, laikantys tokius pat, tik sidabrinius durklus.

- Tris dar įveiksiu, - suirzęs prabilo Vrainas. Stovėdama už nugaros pabaksnojau jam į petį pasibaisėdama. Jis atsigręžė į mane ir tuo pačiu pamatė dar aštuonis Klastuolius. Girdėjau kaip Vrainas sunkiai nurija gniutulą gerklėje.

- Kodėl jie su viena pirštine? Juk tu turi du durklus. Juk įveiksi juos, taip? - išsigandus klausinėjau jo.

- Jie su viena pirštine tik todėl, jog su kita ranka padaro kai ką kitą, - tyliai sumurmėjo jis. Vrainas teisus. Klastuolių dešinėse rankose pasirodė keturi ašmenys.

- Mums galas, taip? - pasibaisėjau.

- Tikriausiai, - gūžtelėjo pečiais jis. Staiga iš niekur nieko, šalia mudviejų, iš skirtingų pusių atsirado Kailas su Raisu. Vrainas pažvelgė į juos ir linktelėjo, nors Raiso žvilgsnis į Vrainą ir Vraino į jį buvo tiesiog žudantis. Abu turėjo tokius pat durklus, kaip Vrainas. Kailas pasisveikino, o Raisas liūdnu ir ilgesingu žvilgsniu pažvelgė į mane.

- Labas, Liuse, - liūdnu balsu pasisveikino.

- Labas, - numykiau. Visi sužiurom į Klastuolius priekyje.

- Du puolę lyderiai: ištremtasis ir ieškomas, - suurzgė jis. Raisas sarkastiškai nusišypsojo. - Ir mūsų mylimiausias Vrainas, - piktai šovė jis. Vrainas kandžiai nusijuokė.

- Atleisk, mano orientacija vis dar į moteris, bet kai pasikeis aš tau pranešiu, - patikino jis. Jo sarkazmo lygis virš jūros lygio.

- Pavesi Loganą, - bliovė Klastuolis.

- Vienas iš mano naujų dramatiškų pomėgių. Kviečiu prisijungti, - atšovė Vrainas.

- Ginti Imuną ne tavo pareiga, - sumojo Klastuolis ir suspaudė durklą. Vrainas dingo iš mūsų visų akių. Jis pasitraukė. Jis įsižeidė. Pajutau pyktį, bet jis tuoj pat išnyko, kai Vrainas vėl atsirado kitoje pusėje ir abejomis rankomis išplėšė jų demoniškas širdis. Jo rankos pasruvo krauju. Jis numetė širdis, o kūnai staugdami susmuko.

- Turėk savigarbos neprasivardžiuoti, - paniekinamai užbliovė Vrainas. Jis pažvelgė į mane juodom akim ir puolė Klastuolius iš dešinės. Raisas griebė Klastuolius stovėjusius priekyje, o Kailas iš kairės. Klastuoliai nestovėjo. Jie lyg bepročiai šoko ir puolė.

- Galėjai ir be tų dramų! - užriko Raisas perdurdamas Klastuolį. Vrainas nuspyrė Klastuolį ir paniuręs atsisuko.

- Oi, atleisk Logano favorite. Nemaniau, kad tavo merginos sujaudinimas turėtų būti mano problema, - jis pažvelgė į mane. - Neįsižeisk, - paprašė ir persivertęs atbuliniu nutraukė dar vienam Klastuoliui galvą.

- Jeigu tu nebūtum įkišęs savo snukio, tai aš vis dar būčiau su ja, - supyko Raisas. Nieko nesupratau.

- Ji norėjo nusimarinti. Aš jai pagelbėjau. Nustūmiau nuo skardžių ir atspėk, - sukniaukė Vrainas. - Ji rado priežastį dėlko gyventi.

- Tu ką padarei? Tu niekšas! Paskutinis gyvūlys! Tu sudarkytas kūnu ir krauju, - riktelėjo Raisas. Vrainas perplėšė Klastuolį ir vienu smūgiu parvertė Raisą ant žemės. Įrėmė durklą į širdį ir paniekinamai užrėkė.

- Jeigu dar kartą pasakysi, kad Roizų kraujas suteptas aš perpjausiu tau žarnas, Raisai, įsidėmėk, nes nedarau to tik dėl Liusės, - garsiai alsavo Vrainas. Raisas alsavo taip pat, o tada Vraino juodose akyse jis įžvelgė tai, ko niekas negalėjo.

- Tu myli ją.

- Nenoriu gadinti judviejų dramų, nes jos kaip meksikietiškas serialas, bet mes čia vidury krizės! - užriko Kailas ir perdūrė Klastuolį. Jų vis daugėjo. Nesupratau tik vieno. Visi aplinkui mus šokantys žmonės nemato, kas vyksta. Ar tai kažkokia nematoma erdvė?

Vrainas paleido Raisą ir juodu atsitraukė puldami Klastuolius.

- Liuse, bėk iš čia! - užriko Vrainas. Traukiausi atgal ir ėmiau bėgti iš šventės. Traukiau link miškų. Už manęs ristele, lyg arkliai lėkė Klastuoliai. Niekada nemačiau jų veidų ir abejoju ar noriu kada nors pamatyti. Bėgau kiek galėdama greičiau, bet vienas jų mane pagavo ir parvertė žemėn. Daužiausi ir rėkiau, kad pasitrauktų. Jis griebė durklą ir siekė mane subadyti. Suėmiau už jo ašmenuotų rankų ir stūmiau atgal.

- NE!!! - įsiutau. - Ne. Ne, - rėkdama kartojau. - Pasitrauk tu nususęs šliužena! - užsimojau ranka jam per veidą. Trenkiau dar ir dar kartą, kol Klastuolio kapišono tamsoje sukišau pirštus į kažkokius glitėsius. Šis ėmė klykti. Ranka smirdėjo siera, varvėjo kraujas ir sieros skystis. Klastuolis atsitraukė ir sudribo ant žemės. Traukiausi atgal, nes puolė kiti. Ėmiau bėgti, bet mane sugavo. Du Klastuoliai sugavo ir suėmė už rankų. Atsirado trečias ir nieko nelaukdamas su sidabriniu durklu perrėžė mane nuo ausies ligi bambos. Suklykiau iš skausmo. Už Klastuolio pasirodė Vrainas, Raisas ir Kailas. Paskui juos ir kiti Klastuoliai. Jie griebė Raisą ir Kailą, pakišo durklus po gerklėmis. Vrainas vienintelis liko laisvas.

- Mums reikia jos kraujo. Mums reikia jos imuniteto. Reikia jos! - suriaumojo Klastuolis.

- Tik dar kartą paliesk ją, tu susitraukęs subingalvi! - spjaute išspjovė Raisas.

- Pasitraukit nuo jos, - Vrainas iškėlė iš niekur nieko atsiradusį ginklą į orą ir šovė du kartus, o tada nusitaikė į Klastuolį, kurio rankose tebebuvo sidabrinis durklas. Skausmas buvo nežmoniškas.

- Vrainai, pulsi į šliuženų gretas, - perspėjo Klastuolis. - Tu vistiek atsiimsi už tai. Leisk pasiimti ją ir skausmas bus mažesnis. Pasirūpinsiu tuo, - pažadėjo jis.

- Ne, - nukirto Vrainas ir pažvelgė į mane. - Paimsiu skausmą, visas kankynes, bet jos kūno neliesk, - įspėjo jis. Klastuolis nusikvatojo.

- Jei ne mes, tai mėgdžiotojas. Koks skirtumas, Vrainai, kadaise buvai kietos, kaip metalas širdies.

- Dabar ji tirpsta lavoje, - atšoviau. Klastuolis neatlyžo. Jis užsimojo durklu ir sukišo jį man į pilvą. Staugiau be garso, be šauksmų, nes buvo per daug. Per daug skausmo. Raisas suriko. Jis išsilaisvino iš Klastuolio ir jį nudūrė. Kailas padarė tą patį.

- Liuse! - užriko Raisas. Vrainas staigiai dingo iš visų akių, o tuomet atsirado už Klastuolių. Suėmė jų galvas ir rankomis pertrėškė pusiau. Kaip tai įmanoma? Jis pagriebė mane ir atrėmė į savo petį.

- Viskas gerai, Liuse, viskas gerai! - tyliai pasakė jis. Raisas atsisuko į mus.

- Nedrįsk, Vrainai, nes nežinai, kokį priešą tu įsigysi, - perspėjo jis. Jo akyse rodėsi ašaros, bet pyktis temdė jo veidą, jo bedvasią sielą. Vrainas linktelėjo jam.

- Surizikuosiu...