DEMONO KŪNAS (BAIGTA)

X DALIS "NEŽINOMASIS"

X DALIS

NEŽINOMASIS

Liusė

Ilgai tempiau laiką. Rytas buvo sunkus. Tingėjau ruoštis mokyklon. Problema buvo viena iš šimto. Kai pagaliau nusprendžiau jas palikti ramybėje ir eiti mokyklon mintyse suskambo kita mintis. Kaip man atsakyti Raisui? Kaip atsakyti po vakar? Išėjau nei nevalgius. Vien pagalvojus apie sumuštinį mane gerokai vimdė. Be to jaučiau kaulų skausmus, ko iki šiol niekada nebuvo. Nuvažiavau į mokyklą, o tada ilgai sėdėjau mašinoje, kol per stogą rankomis padaužė Kali. Atsidusus iš išgąsčio net galvą padėjau ant vairo. Supypsėjo telefonas. Atsisiuntė pranešimas, kad senas klubas, kuriame lankydavomės su Metu ir Kali vėl atsidarė. Dėl ilgų pertvarkymų jis buvo uždarytas visiems metams. Penktadienį aštuntą jis vėl atidaromas. Išlipus parodžiau pranešimą Kali.

- Ei, bet juk tą dieną eisim į kiną, - užsispyrė ji.

- Klausyk, jei iš tiesų nori eiti su Aidenu, tai netrukdysiu. Kaip žinai trečia pasimatyme nereikalinga, - patikinau ją. 

- O kaip Raisas? 

Aš nuraudau. Pasitaisiau rankinę ir įsikišau mašinos raktus kišenėn.

- Ką Raisas? - melžiau Dievo, kad ji nežinotų dėl to kvailo bučinio, nes lįs visą mėnesį.

- Na, tą kartą būtų ėjęs Raisas, - paaiškino ji.

- Tu nei nesiruošei man apie tai pasakyti, ar ne? - atsidusau. Juk turėjau numatyti tai.

- Nuo kada tu tokia Konantų favoritė? - nesupratau. - Nesvarbu, - užginčijau neleidus jai atsakyti į mano pateiktą klausimą. - Jis gali eiti su jumis. Aš neisiu į kiną. Šiaip ar taip nelabai norėjau, - praėjau pro ją. Nebenorėjau diskutuoti apie Raisą. 

- Vadinasi sėdėsi namuose kaip kokia senmergė, - numykė ji tvirtai suspausdama knygas rankose. Atsisukau į ją ir sarkastiškai nusijuokiau.

- Ne. Aš eisiu į klubo atidarymą. Ir ne, viena neisiu. Pasiūlysiu Metui, o jai jis nesutiks, tada prikalbinsiu Oliverį, - nusisukau ir nelaukus, kol ji atsakys nuėjau į pamoką. Nežinojau kokia širšė jai buvo įgėlus. Pastaruoju metu ji elgėsi kaip tikra kalė. Ji nesirūpino visu tuo, kas vyksta. Jai neįdomu dėlto jog dingo žmonės. Jai neįdomu mano gyvenimas. Jai niekas neįdomu. Kas jei to ir reikėjo? Kas jei reikėjo vaikino, kuris ją tik ir keičia? 

Visą rytą vengiau Raiso. Žinojau, kad jis manęs ieškojo. Netgi nenuėjau į istorijos pamoką, kai visi atsiskaitinėjo projektą. Ko gero Raisas atsiskaitė už mus abu. Valgykloje taip pat nevalgiau. Tiesą pasakius dabar jau pradedu jo bijoti. Šiandien ėjau tik į tas pamokas, kuriose jo su manimi nebuvo. Vis dar pykau ant Kali dėl jos beatodairiško noro eiti į kiną ir kad ji renkasi Aideną vietoj manęs. Apsilankiau bibliotekoje ir pridaviau knygą. Turėjau asmeninę, kad per pertraukas kuo daugiau perskaityčiau. Buvo ilgoji pertrauka. Nuėjau kiek toliau nuo mokyklos. Ten, kur būtų ramu. Atsisėdau palei medį ir atsidusus ištraukiau knygą. Vos tik atsirėmiau į kamieną kažkas man uždengė akis. Meldžiausi, kad tai būtų Kali. O kai rankos buvo patrauktos nutaisiau beviltišką veido išraišką. Tai buvo Raisas. 

- Dėl Dievo, - nepasitenkinusiai ištariau. Jis gūžtelėjo pečiais. - Aš pradėsiu tave vadinti persekiotoju. 

- Tu vengi manęs, - pritūpęs pabrėžė jis. Aš atsistojau ir užverčiau knygą. Jis pakilo taip pat.

- Na ir? - tiesmukiškai paklausiau. Jis priėjo arčiau manęs, o aš net įsitempiau. Ranka pasirėmė į medį. Jo mėlynos akys klusniai nužiūrinėjo mane, bet sustojo ties akimis.