DEMONO KŪNAS (BAIGTA)

IV DALIS (IIs) "MYLIU TAVE"

IV DALIS

 MYLIU TAVE

Liusė

Išbėgau laukan. Nežinojau, ką daryti. Nesiruošiau jį pamatyti. Negalėjau jo matyti. Kaip skauda, kaip stipriai skauda. Susiemiau už galvos ir pritūpiau ant žemės. Negalėjau ten grįžti. Dabar vyko pamokos. Jis ten. Jis viduje. Jis grįžo. Jaučiau ašaras ant savo skruostų. Išsitraukiau telefoną ir paskambinau Vrainui. Pasakiau, kad tuoj pat atvažiuoti manęs pasiimti ir kad nedelstų. Negalėjau su juo kalbėtis, negalėjau net žiūrėti į jį. Visas skausmas dėl mudviejų meilės, dėl sudegusio Kailo pjaustė mano širdį, dalino ją pusiau. Negalėjau būti šalia. Jis negalėjo būti šalia. Jis turėjo būti pragare. Ką jis čia veikia? Kodėl grįžo? Netrukus pasirodė Vrainas. Apsiverkus sėdau į mašiną.

- Kur?

- Betkur, Vrainai, kad būtume tik mudu, - padėjau galvą ant sėdynės atlošo ir žiūrėjau į pro langą, bandžiau tvardytis, bet žinojau, kad skęstu ir, nėra nei plūdės, nei pagalio.

Raisas

- Liuse, - užrikau, bet ji negirdėjo. Išlėkiau laukan. Mačiau kaip ji įlipa į kažkieno mašiną. Ji buvo ne viena. Kažkas buvo su ja. Bandžiau šaukti jos vardą, bet ji negirdėjo, o jei ir girdėjo ji neatsisuko. Ji negalėjo manęs pamiršti. Ji myli mane. Aš myliu ją ir ji mano. Ji tą žino. Negi ją įskaudinau? Negi ji man niekada neatleis? Suskaudo demonišką širdį žinant, kad dabar ji gali būti betkurio kito glėbyje. Man norėjosi išplėšti širdį tam, kas ją liečia, kas bučiuoja, kas laiko ją šiltame glėbyje. Man reikėjo jos. Aš reikalingas jai. Ji pasimetus, kaip ir aš. Turiu ją rasti ir prašyti atleidimo už melą, kurį slėpiau tamsoje, kuris tūnojo giliai tamsoje.

Liusė

Vrainas parvežė mane namo. Pirma diena mokykloje, o ji jau sugadinta. Man buvo sunku kvėpuoti. Po lygiai vienerių metų išvysti jo veidą pasirodė dar sunkiau nei galvojau. Nusiaviau batus, numečiau rankinę ir susinervinus atsistojau palei langą, pro kurį gerai matėsi kitoje pusėje gyvenantys kaimynai. Susidėjau rankas ant krūtinės ir su ašarom labai tyliai stebėjau, kas vyko lauke. Buvau ne viena. Ramiai, laiptais užlipęs, mašinos raktus rankoje belaikydamas atėjo Vrainas. Girdėjau, kad jis kažką daro, bet nesiteikiau atsisukti. Mane paraližavo skausmas. Priėjęs Vrainas rankomis švelniai perbraukė per manasiąs iki pat alkūnių, tada apsikabino ir padėjo smakrą ant kairio peties. Jo šiluma sunkiai mane ramino. Tyla kankino. Ji lyg prieš gerą ir mirtiną audrą.

- Matei jį, - be jokios nuostabos prabilo Vrainas. Tai man sukėlė klausimų. Atsisukau į jį.

- Žinojai, kad jis grįžęs? Žinojai, kad jis San Diege ir nieko man nesakei?! - užrikau. Bandžiau išsilaivinti nuo jo, bet nepaleido.

- Nesakiau tau daug ko, - nusivylė jis. Aš suklusau. - Tada, kai Loganas jį nusitempė į pragarą tą pačią naktį mane nusitempė taip pat. Gavau bausmę su išimtimi, o Raisas bausmę, kuri neprilygo jokiai kitai pragare, - dėstė jis. - Mudu kartu iš ten išsinešdinom. Laikinai sudarėm taiką, o paskui išsiskirstėm. Kai tave mačiau, kai mudu susitikinėjom per tuos metus aš buvau įkalintas pragare, todėl kai turėdavau išeiti pameluodavau, kad turiu pateikti naujus siuntinius pragarui.

Žiūrėjau į jį supykus. Norėjau pasitraukti, bet jis neleido.

- Pasitrauk nuo manęs, - verkdama pasakiau. Jis priėjo arčiau.

- Ne, - paneigė. - Dariau viską, kad apsaugočiau tave nuo skausmo. Juk jis niekada nepasitraukia. Juk jis visada lieka. Nenorėjau, kad turėtum jo daugiau, kad jaustum jo daugiau, - sunerimo jis. Norėjau trenkti jam, bet jo ranka sulaikė manąją, nuleido, o pats suėmęs mano smakrą pridėjo savo kaktą prie manosios. - Neleisiu tavęs sužeisti. Per daug buvai sužeista. Juk mokiau tave gyventi, - atsiduso jis. - Liuse, kur tu? Kur Liusė, kuri nebijojo būti netoli demono? Netoli manęs? - klausinėjo jis.

- Nebijau tavęs. Man tik skauda, - nusivylus atsakiau ir vos užmerkiau akis.

- Tada įrodyk, kad nebijai. Skausmas yra tavo kelio pradžia. Per jį gali rasti daugiau. Čia ir dabar, - užsimanė jis. Rankomis apsivijau jo kaklą ir priglaudžiau lūpas prie jo. Jis pirmas mane pabučiavo greičiau nei aš pati prisiruošiau. Ir tas vienas vienintelis bučinys egzistavo ilgiau nei kelias valandas. Prisiverčiau primiršti, ką mačiau, ką pajaučiau, kai pamačiau Raisą Konantą. Prisiverčiau prisiminti, ką turiu šalia, ką turiu jausti šalia. Ir tai yra Vrainas. Demonas, kuris padės pamiršti viską.

Kai pramerkiau akis Vraino nebebuvo. Jis paliko mane vieną, vėl kažkur dingo. Nenorėjau eiti ten ir bandyti apsimesti, kad man viskas gerai, nes nebuvo gerai. Tai, kaip vakar sureagavau jį pamačius... Trūksta žodžių man apsakyti kokia supuvus iš vidaus pasijutau. Maniau jog Vrainas supyks matydamas, kad verkiau dėlto, kad jam vis dar kažką jaučiu, bet jis privertė bent trumpam pamiršti ir prisiminti, kad dabar esu kitu.

Nusprendžiau praleisti pirmą pamoką ir nueiti į centrinį knygyną. Mėgau skaityti fantastinius romanus, bet visą tai apleidau, kai mano gyvenime atsirado pragaras. Naršiau po knygų lentynas, dairiausi visuose knygų skyriuose. Centrinis knygynas išties didelis. Vieną po kitos varčiau, bet nei viena nepatiko. Laikas slinko lėtai. Priėjau prie paskutinės nuo galo lentynos, beveik kamputyje. Čia radau puikių viduramžių stiliumi parašytų knygų. Pasiekiau vieną jų ir ėmiau skaityti jos anotaciją. Vieną minutę jaučiau jog esu viena, o štai kitą jau pajutau šalia savęs kažką labai arti stovint. Užverčiau knygą. Maniau, kad tai Vrainas, tačiau atsisukusi išbalau ir tiesiog sustingusi žiūrėjau į jį. Raisą. Jis buvo toks, kokį prisimenu. Nuostabių rudų ir labai prasmingų akių, šypsena, kuri turėjo nedideles, bet labai gundančias duobutes, tą nuostabų kūną, kuriuo kažkada žavėjausi ir mėgavausi iš labai arti. Jis vilkėjo tą pačią odinę, juodą striukę, o kai rankas ištraukė iš jos gilių kišenių ant smiliaus, šalia krumplių regėjau dalį demono ištatuiruoto sakino, kuris amžiams įkalino Raisą tarp maištininkų, kaip iniciatorių prieš brolio, pragaro karaliaus Logano valdžią.

- Gera knyga, - prabilo jis smakru parodydamas į rankoje laikytą knygą.

- Ką čia veiki? - užlūžusiu, streikuojančiu balsu paklausiau jo. Jis jautė. Nors mudviejų ryšys buvo nusilpęs, bet jis jautė kaip stovėdama prieš jį aš jaudinuosi ir panikuoju, ir dar šimtas emocijų vienu metu. Jis žinojo ir tuo mėgavosi, jautėsi nuostabiai.

- Pasiilgau tavęs, - atsakė jis. - Tu nei neįsivaizduoji kaip ilgiuosi tavęs, kaip noriu tavęs, kokia kančia norėti ir negauti tavo kūno. Ilgiuosi mudviejų naktų, vakarų ir dienų praleistų kartu. Ilgiuosi tavo lūpų, kurias nuolatos bučiuodavau, ilgiuosi tavo prisilietimo, tavo artumo, - nenutilo jis. Buvo sunku klausyti.

- Nutilk, - bandžiau nutraukti kalbas. Jis nesiklausė. - Raisai...

- Atleisk man, Liuse, atleisk, kad buvau toks silpnas tau nepasakyti visos tiesos. Gailiuosi negalėdamas net įkvėpti. Negaliu kvėpuoti be tavęs, gyventi be tavęs. Man reikia tavęs kaip niekada. Visada reikėjo, nes tebemyliu tave, - jo balse skambėjo liūdna gaidelė.