DEMONO KŪNAS (BAIGTA)

XXX DALIS "APSILANKYMAS"

XXX DALIS

APSILANKYMAS

Liusė

Keisčiausia jausti kažką kitam žmogui. Ar normalu kažką jausti daugiau nei vienam demonui? Šneku nesąmones. Demonams išvis nieko negalima jausti. Jie laukiniai ir nenuspėjami. Jie - į žemę įsišakojęs blogis. Jų tobuli kūnai sužvejoja tave kaip žuvį vandenyje. Jų malonumai paveikia tave ir nebeatskiri, kur realybė, kur tik smegenų plovimas. Ir štai čia sustoju, nes nebejaučiu to, nes nebesuprantu, ką jaučiu Raisui, ką jaučiu Kailui. Dabar aš tuštumoje, o ją įkalinęs laiko Vrainas. Jis ne tas, kuriuo apsimeta. Jis kažkas. Kažkas, ką labai seniai pažįstu. Jis tas, kurį gerai pažįstu iš vidaus, bet ne iš išorės. Atitraukęs savo šiltas, ugnies paliestas lūpas nuo manųjų pažvelgė man į akis. Tas žvilgsnis, tas šaltas ir karštas žvilgsnis. Tokį žvilgsnį esu mačiusi, bet tai ne Raiso žvilgsnis, tai truputį daugiau. Tai ne Kailo. Šis buvo per daug egocentriškas. Vrainas pastatė mane ant kojų. Įsitikino, kad tvirtai stoviu. Jo veidas atšąlo, o akys vėl tapo bejausmės ir sielvartingos. Žiūrėjau į jį ir vis mąsčiau, bet nieko nesumąsčiau, o ypač po to, kai jis mane pabučiavo.

- Tu mane pažįsti, Liuse, giliai širdyje tu mane pažįsti, - ištarė jis. 

- Kas tu? - prisimerkus paklausiau jo. Jis švelniai suėmė už mano riešo ir paskui save įtraukė atgal, pro pragaro vartus į sodybą.

Visa jėga pastūmė ant žolės, lyg būčiau kalinys. Priešaky pamačiau Raisą, o tolėliau stovintį Kailą. Raisas žvelgė į mane su gailesčiu. Norėjau atsisukti į Vrainą ir suprasti kodėl jis taip daro. Dabar jis buvo žiaurus ir skrupulingas, bejausmis ir šaltas, visai ne tas vaikinas, kuris ką tik, be jokios graužaties mane pabučiavo, kuris aiškino, kad nestos skersai kelio Raiso meilei ir kad jei jo nebūtų jis norėtų užimti tą vietą. Jis norėtų, kad būčiau jo. Atsikėliau ir nusivaliau kelnes.

- Labiau prižiūrėk savo meilę, - nusivaipė Vrainas. - Maniau esi geresnis žaidėjas ties šiuo klausimu, Raisai, bet jei Liusė nuo tavęs bėga tau vertėtų susimąstyti, - nerūpestingai kalbėjo jis.

- Nesikišk, - kandžiai atšovė Raisas. Vrainas nusisuko ir prieš dingdamas atkirto.

- Kišuosi tada, kai žinau, kad reikia.

Raisas atsisuko į mane.

- Tau viskas gerai?

Linktelėjau jam ir jis mane apsikabino. Apsikabinau ir aš. Padėjau galvą jam ant peties. Per akies kraštelį pastebėjau, kad Kailas atsitraukia ir dingsta už namo. Mudu grįžom vidun. Nuėjau į viršų, tiesiai į miegamąjį. Paskui mane atėjo ir Raisas.

- Mudu turim pasikalbėti, be pykčių. Maldauju, - prabilo jis.

- Kas jeigu pavargau kalbėti? - liūdnu balsu paklausiau jo. - Jeigu iš tiesų tu išeisi, kas man beliks? Raisai, nebenoriu kalbėti, - mano žvilgsnis ko gero atrodė smerkiantis, bet būtent taip dabar jaučiausi. Jis žinojo tiesą, aš irgi žinojau tai. Žinojau, kad jį pasiglemš pragaras. Ir aš buvau pasiruošus. Pasiruošus duoti tai, ką pavargau saugoti. Žvelgdama į Raisą atsisegiau megztinį.

- Tai paskutinis dalykas, ko neturiu, - liūdnai kalbėjo jis. - Kas bus, kai atiduosi? Kas bus, kai nebeliks to, kai viską turėsiu iš tavęs.

- Tada aš pasiduosiu. Atiduosiu viską į Dievo rankas.

Raisas greitai priėjo prie manęs ir pagriebęs mane prispaudė burną prie manosios, sugrūdo liežuvį ir susirado manąjį. Pabaigė nurengti mano megztinį, nutraukė mano palaidinę, nurengė viską, ką turėjau ant savęs. Ir kai jis mane bučiavo mano skruostais riedėjo ašaros. Žinojau, kad artėja viskas, ko nenoriu. Supratau visas vertybes. Supratau viską, ko reikalauju, o dabar viską paleidžiu. Nieko išskyrus Raisą nejaučiau. Gal mintyse tebuvo Vraino elgesys, jo bučinys, jo požiūris, bet tai viskas. Jis žinojo, kas esu ir aš turėjau žinoti, kas jis. Aš žinau, tik kažkur giliai, širdies gelmėse. Raiso švelnumas lyg paskutinis geras dalykas, kurį dabar jaučiu. Tai buvo liūdna ir gera vienu metu. Tai buvo skaudu ir malonu vienu metu. Ir kai žmonės kalba apie paskutinį teismą aš supratau tikrąją žodžio prasmę. Teismas tada, kai esi priklausomas ir tai iš tavęs atimama. Demonų ir angelų teismas. Dabar tik Logano teismas. Mano visas kūnas jautė jo bučinius, jo šiltas glamones, bet ašarų niekas nesustabdė. Jos tiesiog riedėjo savo keliu. Tai paskutinis maloniausias momentas, kurį jaučiu nes nežinau ar dar kada nors jausiu, tai paskutinis jaudulys, paskutinis žmogiškas jausmas. Nežinau kiek laiko praėjo, kiek abu kartu prabuvome, kiek tyla skandino mus, bet žinau, kad ilgai, o tada mudu tariamai užmigome, bet tai tebuvo vienpusis reiškinys. Aš nemiegojau. Aš negalėjau. Aš atsikėliau iš lovos ir užsikišus plaukus už ausų apsirengiau visais ant žemės numestais drabužiais. Palikau Raisą miegoti kambaryje. Palikau jį vieną po tokių malonumų, po gerų jausmų, didelių aistrų ir šiltos meilės, šiltų prisilietimų ir širdį drąskančių bučinių. Tai viskas, ką mudu pasakėme vienas kitam. Tai reiškė mūsų baigtį. Mūsų pabaigą ryšiams, jausmams ir bendravimui. Tai pabaiga santykiams. Viskas baigta. Kol jis miegojo pasakiau Kailui, kad noriu važiuoti namo. Jis drįso man prieštarauti, bet pasinaudojau Vraino išmintimi ir pasakiau, kad nušoksiu nuo skardžių jeigu jis manęs neparveš namo. Nesusirinkau nei daiktų, nei drabužių. Kailas tepasiemė lanką ir savo krepšį. O tada traukėm namo. Palikau Raisą. Jis grįš pats. Jei ne mašina, tai per pragaro vartus. Važiuodama namo tylėjau. Ramiai žiūrėjau pro langą ir tylėjau. Kailas vairavo ir klausėsi muzikos. Mano liūdesys buvo ilgesingas ir sunkus. Sunkiai mąsčiau. Sunkiai laikiausi ir kas svarbiausia vis dar verkiau. Tai bus teisingiausia. Negrįžti pas jį bus geriausia. Mus per daug skiria, kad būtume kartu. Palikau jam vienintelį dalyką. Leidau įsibrauti į savo sielos gelmes visam laikui. Aš likau sužeista. Nusivaliau ašaras ir pasisukau į vairuojantį Kailą. Liūdnai nusišypsojau ir atsakiau jam.