Stepbrother

1 Dalis

Tai buvo įprastas penktadienio vakaras. Aš gulėjau ant lovos ir naršiau „Facebook". Tėtis užėjo į mano kambarį.
-Tėti, juk sakiau tau, kad išmoktum belstis,- suzirziau.
-Aš atėjau su reikalu. Man reikia su tavimi rimtai pasikalbėti.
-Aš klausau,- pasakiau neatitraukdama akių nuo kompiuterio ekrano.
-Tai rimta,- rimtai pasakė tėtis ir uždarė mano nešiojamo kompiuterio ekraną.
-Prisimeni, kai tu buvai maža, visada sakydavai, kad nori brolio.
-Taip, bet... Ką tu nori pasakyti?
-Raise... Aš turiu sūnų. Jis vyresnis už tave keliais mėnesiais. Supranti... Prieš tau gimstant aš draugavau su kita moterimi ir...
-Pala pala... O kuom tai susiję su manim?
-Taigi, ta moteris mirė. Nuo vėžio. Ir kadangi aš esu jo biologinis tėvas ir jis dar nėra pilnametis, aš turiu juo pasirūpinti. Todėl jis gyvens čia.
"Per daug informacijos. Mano galva tuoj sprogs!"- pagalvojau.
-Pala... Jis gyvens čia?
-Taip.
-Bet...
To negali būti... Aš negaliu turėti įbrolio... Taip neteisinga...
-Aš manau, kad tu su juo sutarsi.
-Jis jau čia?!
-Taip. Paliksiu jus dviese,- pasakė tėtis ir išėjo iš mano kambario.
Netrukus pro mano kambario duris įėjo vaikinas.
Jis turėjo juodus, netvarkingai susivėlusius plaukus, tamsiai rudas akis. Vilkėjo juodus marškinėlius su V formos iškirpte, juodus džinsus, plyšusius per kairį kelį ir juodus batus.

"Jis gal gotas?"- pamaniau.
Jo rankas dengė tatuiruotės. Vaikinas nužvelgė mane nuo galvos iki kojų, kreivai nusišypsojo ir tarė:
-Sveika, lėlyte.
Lėlyte? Jis pavadino mane lėlyte? Kaip jis drįsta?!
-Nekalbi?- susiraukė jis.
Mano "naujasis brolis" priėjo prie manęs, atsisėdo ant mano lovos krašto ir atsidusęs tarė:
-Kaip nori. Mano vardas Zayn. O tavo?
-Ray.
-O koks tavo pilnas vardas? Rainbow?- nusijuokė Zayn.
-Raise.
-Neblogai,- vis dar juokėsi jis,- vis tiek vadinsiu tave lėlyte.
-Ne,- nesutikau aš.
-Niekada nedrįsk man prieštarauti, supratai?- šiek tiek griežtai tarė Zayn ir pažiūrėjo į mane savo tamsiomis akimis.
Jis atsistojo nuo mano lovos ir išeidamas iš kambario vos matomai nusišypsojo ir tarė:
-Iki, lėlyte.
Likau nieko nesupratusi. Ar tai tiesa? Mano tėtis turi sūnų, jis gyvena su mumis ir dar vadina mane lėlyte? Tai negali būti realybė... Aš negaliu turėti įbrolio...