Stepbrother

25 Dalis

-Ką čia darai?!- piktai sušuko Zayn ir išplėšė šukę man iš rankos.

Nusukau žvilgsnį nuo jo. Man buvo gėda. Gėda, kad buvau tokia silpna ir ryžausi tokiam baisiam dalykui. Kas būtų geriau jei būčiau save subjaurojusi? Kaip galvojau, kad tai gali man padėti?

-Raise, kaip tu gali taip daryti?!

-Aš dar nieko nepadariau. Tik norėjau,- tyliai pasakiau.

-Tu galvoji blaiviai? O jei tau kas nors atsitiktų?! Jei nukraujuotum?! Kas tada būtų?!- toliau dėstė Zayn,- Ar bent nutuoki ką bandei padaryti? Ką aš būčiau pasakęs tėvui?

-Užsičiaupk, Zayn!- užrėkiau ant jo ir atsistojau nuo žemės.

Jis buvo šiek tiek nustebęs, bet jo veide galėjau įžvelgti kvailą pasitenkinimo šypsenėlę. Nesupratau kas su juo buvo negerai. Ką tik buvo įniršęs it bulius, o dabar šypsosi?

-Vietoj to, kad šauki ant manęs, gali tiesiog paklausti kodėl nusprendžiau tai padaryti! Tu toks savanaudis, Zayn,- tariau ir norėjau išeiti iš virtuvės, bet jis užstojo duris ir nepraleido manęs.

-Praleisk.

-Ne.

Ištiesiau abi savo rankas ir uždėjusi jas ant Zayn krūtinės, smarkiai pastūmiau taip, kad jis vos nenukrito, tačiau susvyravęs, vėl tvirtai atsistojo ant žemės. Gavusi progą, sprukau pro tarpą, atsiradusį tarp Zayn ir durų, kai jį pastūmiau, ir nuskuodžiau į savo kambarį. Užtrenkusi duris, norėjau kristi į lovą ir išsiverkti, tačiau stabtelėjau, akies krašteliu pamačiusi save veidrodyje. Priėjau prie jo arčiau, norėdama pamatyti save. Tamsūs plaukai buvo susivėlę, tušas nubėgęs, o lūpos sukramtytos dėl streso ir amžino įniršio šiuo metu.

Į ką aš paverčiau save? Buvau graži, miela mergina... O dabar... Kur dingo senoji Raise ir nuo kada ji pradėjo naudoti makiažą? Man jis niekada nepatiko. Jis tik slepia natūralų grožį. Bet... Ką darau aš pati?

Pažvelgiau į savo riešą, kurį norėjau susipjaustyti. Velnias... Ir ką aš sau galvojau? O jei nukraujuočiau? Jei mirčiau? Zayn buvo teisus... Aš tikra neišmanėlė... Tiesą sakant buvau dėkinga jam, kad sustabdė mane. Aš tokia kvaila.

Turbūt reikėtų nueiti ir pasikalbėti su juo. Bent jau padėkoti arba atsiprašyti už akiplėšiškumą.

Nusivaliau sugadintą makiažą ir pagaliau pasirengusi nueiti pas Zayn, atidariau savo kambario duris. Tačiau ilgai eiti nereikėjo. Tiesiai prieš jas išdygo Zayn.

-Ką. Čia. Darai?- pasimetusi pasakiau.

-Ėjau. Pažiūrėti... Ar nesugalvojai iškrėsti dar kokios nors kvailystės,- jis pasakė sunkiai.

Galiu duoti šimtą procentų, kad jis stovėjo už durų ir klausėsi ką veikiu.

-Kažkur ėjai?- paklausė jis manęs?

-Ne. Taip... Pasidaryti. Arbatos,- melavau.

Pamačiusi jį tapau tokia nedrąsi. Pati nežinau kodėl. Tikriausiai drovėjausi atsiprašyti.

-Man eiti kartu?

Senoji Raise būtų pasakiusi ką nors panašaus į „Ko tau ten?", bet naujoji pasakė tokią nesąmonę, kad ir pati negalėjau patikėti savo žodžiais.

-Žinoma, čia juk ir tavo namai. Gali daryti ką nori.

Aš rimtai tai pasakiau? Nuo kada tapau tokia mandagi?

-Ačiū,- padėkojo Zayn.

Sustojau ir apsisukusi kreivai pažiūrėjau į jį.

Aš tai aš, bet nuo kada „toks kaip jis" būna mandagūs?