Stepbrother

6 Dalis

Taigi, pagaliau atėjo pirmadienis. Diena kai reikia į mokyklą. Nors iš tikrųjų aš visiškai to nelaukiau. Net nenorėjau pagalvoti apie tai, kad mokysiuos su Zayn vienoje mokykloje. Ką jau kalbėti apie tai, kad mes mokysimės vienoje klasėje. Pasiėmiau kuprinę ir jau buvau pasiruošusi išeiti, bet tada pamačiau Zayn besėdintį ant svetainės sofos ir žiūrintį televizorių.

-Eini į mokyklą?- paklausiau.-O tau atrodo, kad tokie kaip aš eina į mokyklą pėsčiomis?-nusijuokė Zayn.

-Supratau,- numykiau ir išėjau.

Mokykloje mane pasitiko Betė, kurios veidą dengė didžiulė šypsena. Turbūt pirmą kartą mačiau ją tokią laimingą.

-Ray, Ray, žinai ką?!-sucypė ji.

-Ką?- aš nusišypsojau.

-Tas vaikinas, kurį mes sutiko paplūdimyje mokysis mūsų mokykloje! 

-Eina sau! Rimtai?- be jokių emocijų atsakiau aš.

-Ir žinai kas dar?

-Kas dar?!-šiek tiek piktokai išrėžiau.

-Aš žinau jo vardą! Jis Zayn!

-Tai, kad žinai jo vardą, tai dar nereiškia, kad su juo gyveni.

-Žinau, bet tai jau pirmas žingsnis, ar ne?- ji džiugiai pasakojo.

Ir tada pro duris užėjo jis. Betė vos nenualpo iš džiaugsmo, kartodama koks jis gražus. Norėjau pasakyti, kad ji nežino apie jį nė pusės, bet tada ji būtų pradėjusi klausinėti iš kur aš apie jį žinau. Nenoriu, kad kas nors sužinotų, kad aš jo „sesė". Tai būtų didžiulė gėda... Visi pasitraukė į šonus, praleisdami Zayn. Merginos jį nužiūrinėjo ir aptarinėjo kartu su savo draugėmis. Man buvo šlykštu žiūrėti, kaip jos dėl jo „alpsta". O gal tiesiog pavydėjau, kad pirmą dieną mokykloje jis toks populiarus?

Zayn ėjo manęs link. „Ne, eik šalin!"- liepiau jam savo mintyse. Bet jis nenuėjo. Jis žingsniavo tiesiai į mane, žiūrėdamas man į akis. Bandžiau suvokti, ko jam iš manęs reikia, bet jis tiesiog buvo nenuspėjamas. 

Net nespėjau pastebėti kaip jis laisva ranka apsikabino mane per pečius ir sušnabždėjo į ausį:

 -Šiandien, po pamokų, mokyklos stovėjimo aikštelėje,-tarė jis ir nuėjo toliau, palikęs mane ir visus kitus visiškai nieko nesupratusius.