Stepbrother

11 Dalis

Zayn išklausinėjo manęs kiekvienos smulkmenos, o tada išvažiavo, kaip sakė jis: „Gelbėti tavęs.".

Namuose likau viena. Ankščiau būčiau apsidžiaugusi, kad Zayn išvažiavo ir aš likau be jo, tačiau namuose kažko trūko. Trūko tėčio juoko ir Zeino savimyliško bambėjimo... Gal jis ir nėra toks blogas kaip maniau. Gal aš šiek tiek perdėjau? Niekaip iš galvos negalėjau išmesti Konoro žodžių: „Venk jo. Girdėjau jis vienas iš tų, kurie prekiauja merginomis". Na, taip, Zayn nėra pats geriausias vaikinas, kurį tik pažystu, tačiau prekiauti merginomis? Nemanau, kad jis galėtų taip elgtis... Nors...

Jaučiausi taip sugniuždytai... Galva tiesiog plyšo iš skausmo. Atrodė, kad kažkas sėdi man ant pečių ir drasko smegenis. Skamba tikrai žiauriai, tačiau aš iš tikrųjų ir jaučiausi būtent taip.

Norėjau turėti bent vieną žmogų, kuris tą akimirką mane suprastų. Tuo metu niekam negalėjau papasakoti to, kas man atsitiko. Arba, tiksliau, ką padariau aš. Betė niekada nebuvo patikima, o Džeikobo aš beveik nepažinojau. Daugiau draugų neturėjau... Galėjau teigti, kad nebebendrauju su tėčiu. Namie jo niekada nebūna. Džiaugiuosi, kad jį paaukštino darbe, tačiau nuolatinės komandiruotės ir ilgas darbo laikas man nepatiko. Ankščiau kiekvieną savaitgalį važiuodavom prie ežero arba į atrakcionų parką. Tiesą sakant, atrakcionų parke nebūdavo taip smagu. Vien dėl to, kad sergu jūros liga. Tėtis nuolat pasiimdavo mane iš mokyklos, pats visiškai nemokėdamas nei istorijos, nei matematikos, padėdavo ruošti man namų darbus. Na, jis tik sėdėdavo prie manęs ir žiūrėdavo, bet tai man padėdavo susikaupti. Tėvelis man buvo kaip geriausias draugas, bet viskas juk keičiasi... Dabar labai retai jį matau.

Visą naktį negalėjau sumerkti akių. Gulėjau lovoje ir masčiau apie savo gyvenimą, prisiminiau senas linksmas akimirkas, bandžiau negalvoti apie blogus dalykus. Niekas negalėtų atsukti laiko atgal. Tai ir yra liūdniausia.

Užmigau sulig pirmu saulės spinduliu. Buvau labai pavargusi. Viskas buvo taip sunku, kad net pati negalėjau patikėti, kad tai iš tikrųjų mano gyvenimas.

***

-Ei... Kelkis... Raise... Lėlyte, ar girdi? Tu pramiegojai.

Pašokau iš lovos.

-Ką? Pramiegojau? Negali būti!

Staigiai patikrinau laikrodį, kuris rodė, kad jau beveik pusę dešimt, apsirengiau, pasišukavau, išsiprausiau ir paėmusi savo kuprinę, išskuodžiau pro duris.

-Gal pavežti?- pasisiūlė Zayn.

Sustingau. Šiek tiek susigraudinau, nes tai priminė siaubingus vakarykščius įvykius. Nedelsdama įsėdau į jo mašiną ir išvažiavom. Neleidau sau apsiverkti kaip mažai mergaitei, nors mano viduje dėjosi baisi sumaištis.

-Vakar mes su vyrais ieškojom to tavo...

-Konoro?

-Tikriausiai.

-Radot? Jis gyvas?- sumišusi paklausiau. Pati nustebau kaip isteriškai tai skambėjo.

-Ne. Mes nieko neradom. Būtų daug paprasčiau, jei galėtum nurodyti tikslią vietą.

-Manai noriu ten grįžti?

-Ne.

Atvažiavę į mokyklą mus pasitiko kreivi žvilgsniai. Zayn uždėjo savo ranką man ant liemens.

-Nuimk ranką,- pažiūrėjau į jį piktai.

-Ką tu man padarysi?- nusijuokė jis.

-Konoras sakė tą patį.

-Konoras yra nevykėlis. Jį primušė mergina.

-Pažiūrėčiau koks tu būtum nevykėlis, jei aš tau trenkčiau beisbolo lazda.

-Tai būtų miela iš tavo pusės,- jis nusišypsojo.

-Atstok,- piktai pasakiau ir pati nuėmusi jo ranką nuo savo liemens, nuskubėjau prie kabineto.

-Ray?- išgirdau Betės balsą sau už nugaros.

-Labas,- pasakiau ir smarkiai ją apkabinau.

-Ray, kas dedasi? Visa mokykla kalba tik apie tave. Girdėjau, kad susidėjai su Zayn ir žmonės tave mate apsiverkusią bėgant pas jį. Jei tau blogai, kodėl neateini pas mane?

-Nori sužinoti kas vyksta? Gerai...