Stepbrother

15 Dalis

Atsikėliau ir pažiūrėjau į laikrodį, kuris rodė šešias valandas vakaro. Tyliai nutipenau iki Zayn kambario, tačiau jo ten nebuvo.

-Zayn?!- sušukau, tačiau atsakymo nesulaukiau.

„Puiku, likau namie viena"- tariau sau mintyse nusileidau į rūsį. Mano akis atkreipė jau senai nenaudotas dviratis, kuriuo nebeprisiminiau kada važiavau. Išsinešiau jį į lauką, atsisėdau ant kietos nepatogios sėdynės ir išvažiavau. Nežinojau kur, nežinojau kodėl. Tiesiog važiavau. Kuo toliau nuo visų žmonių. Nekenčiau akimirkų, kai kas nors ant manęs šaukia. Tuo labiau kai tai daro tau svarbus žmogus. Toks kaip Betė. Arba Zayn. Nesakau, kad Zayn man svarbus, tiesiog jis... žino kai ką apie mane. Nors jis ir yra tikras asilas, tačiau kai kuriomis akimirkomis pagaunu save galvojant apie jį kaip apie draugą, netgi kaip apie išvaizdų vaikiną. Ir tai man nepatinka. Nenoriu būti su juo kaip nors susijusi, tačiau tai vyksta savaime. Jis man kartais padeda ir aš jį gerbiu už tai. Tačiau tuo pačiu ir nekenčiu, nes be jo nebūtų nutikę kai kurių baisių dalykų. Tokių kaip tas įvykis su Konoru. Negaliu paaiškinti kodėl, bet kojos tiesiog automatiškai mynė pedalus būtent į tą vietą. Ten, kur nutiko kai kas baisaus tą nelemtą vakarą. Negalėjau patikėti kaip gerai aš įsiminiau kelią iki ten. Vedžiausi dviratį per mišką ir dairiausi aplinkui. Atpažinau kiekvieną šakelę, kiekvieną medį, o tada sustojau. Priešais mane buvo būtent ta vieta. Tas pats baltas BMW x6 automobilis su išdaužtu stiklu ir šiek tiek kraujuotomis durelėmis. Numečiau dviratį ant minkštų samanų ir iš lėto priėjau prie mašinos. Viskas buvo lygiai taip pat kaip ir tą vakarą, tik be Konoro. Jo nebuvo. Aplinkui nebuvo nieko. Ant žemės gulėjo beisbolo lazda. Pakėliau ją ir apžiūrėjau. Skruostu nuriedėjo ašara.

Staiga išgirdau mašinos variklio garsą ir pasislėpiau krūmuose. Tai buvo audi a8. Nieko neišmaniau apie mašinas, bet jas atskirti mokėjau puikiai. Iš automobilio išlipo du tamsiaplaukiai vaikinai. Vienas iš jų pasirodė matytas, bet neprisiminiau kur. Jie apžiūrėjo Konoro automobilį ir vienas iš jų kažkam paskambino.

-Mes jį radom,- išgirdau jį kalbant telefonu,- Taip, automobilį. Karteris tave pasitiks.

Vienas vaikinas atsisėdo į automobilį ir išvažiavo, o kitas liko stovėti vidury miško. Rankose vis dar turėjau lazdą, o mano dviratis vis dar gulėjo samanose. Vaikinas atkreipė dėmesį į jį ir nuėjo prie jo. Galvoje dėjosi tokia didžiulė sumaištis. Nežinojau ką daryti. Nieko neapgalvojusi tiesiog iššokau iš krūmų ir sušukau:

-Pasitrauk nuo dviračio!

Vaikinas pašoko iš išgąsčio, atsisuko į mane ir iškėlė rankas.

-Vau, nusiramink. Nieko nedarau.

Turėjau numanyti, kad su beisbolo lazda rankose turėjau atrodyti grėsmingai. Tuo labiau, kai užsipuoliau žmogų vieną vidury miško.

-Kas tu toks?- paklausiau.

-O kas tu tokia?- jis susiraukė.

-Aš paklausiau pirma,- tariau ir persimesdama sunkia lazdą į kitą ranką priėjau arčiau jo.

-Aš tiesiog ieškojau automobilio. Nenoriu problemų,- ištarė jis ir pasižiūrėjęs man į akis vėl tarė,- tu man kažkur matyta.

-Kodėl tu ieškai šio automobilio?

-Ar tu kaip nors susijusi su jo savininku?

-Ne,- pasimečiau.

-Kodėl tada klausinėji?

Sekundei nutilau, tada vėl paklausiau:

-Kas tu toks?

-Mano vardas Darijus. Tiesiog man reikėjo surasti automobilį. Nieko daugiau man nereikia.

Nuleidau lazdą ir priėjau arčiau jo. Jis neatrodė blogas. Galbūt net šiek tiek draugiškas.

-Manęs čia nebuvo, aišku?

-Gerai...

-Aš rimtai. Niekas neturi sužinoti apie tai.

-Supratau,- paskutinį kartą pasakė jis ir aš pasiėmusi savo dviratį nuėjau namų link.

-Ar tu pažįsti Konorą?!- sušuko jis kai jau buvau pakankamai toli nuo jo.

Aš tik papurčiau galvą. Nesu įsitikinusi ar jis matė, tačiau jis turėjo žinoti kuo mažiau informacijos apie mane. Nežinojau kas jis. Vardas Darijus ir tai, kad jis ieško automobilio dar nieko nereiškia.