42 Dalis

4.7K 282 3
                                    

„1992m. gegužės 25d.

Psichologė liepė išsipasakoti savo artimiausiam žmogui. Kadangi tokio neturiu, teks pasipasakoti tau, Dienorašti. Visiškai nenoriu to prisiminti. Viskas įvyko tą vakarą kai šventėme mano gimtadienį. Pasirodo Bekė, tiksliau Rebeka, suorganizavo šventę viename iš naktinių klubų. Man niekada nepatiko tokios vietos. Triukšmas, šviesos ir daug žmonių- tikrai ne man. Daug kas laikė mane keistuole, bet aš niekada nebuvau tokia kaip kiti. Buvau išauklėta gyvenimo... Rebeka nuskubėjo šokti su pirmu pasitaikiusiu vaikinu, na, o aš tiesiog sėdėjau ant taburetės prie baro ir „linksminausi". Tikėjausi, jog tas vakaras bus daug linksmesnis. Deja, ne viskas būna taip, kaip nori. Po kelių valandų atvažiavo Džeimsas su Robertu. Puikiai prisimenu grakščią Roberto eiseną ir malonų kvepalų aromatą. Tada maniau, kad jis gražiausias kada nors sutiktas vyras. Tačiau galbūt ir klydau. Pasirodo, jis nėra toks gražus vidumi.

Vakaro pabaigoje Robertas pakvietė mane pas save. Kadangi Džeimsas su Beke buvo UŽSIĖMĘ, jie net nepastebėjo, kad mes išėjome.

Kelias valandas vaikščiojome po miestelį, kalbėjomės. Pažinau labai gerą, nuoširdų žmogų. Kas buvo paskui?"

-Raise!- sušuko Zayn.

Greitai užverčiau Patricijos dienoraštį ir staigiai įmečiau jį į savo apatinių stalčių.

-Raise! Kviečiu tave jau dešimt minučių!- vėl sušuko Zayn įeidamas į mano kambarį,- Ruth įstrigo suknelėje, jai reikia pagalbos.

-Tai gal eik ir padėk jai,- atkirtau išgirdusi tokį piktą, priekaištaujantį Zayn balso toną,- gal gali nerėkti?

-Aš ir nerėkiu. Tiesiog jai reikia pagalbos. Galėčiau ir aš, bet ji... manau ji nuoga,- Zayn nusišypsojo.

-Puiku... Sugadink man vaikystę,- nusijuokiau ir patraukiau link tėčio ir Ruth kambario.

-Ir taip jau sugadinta.

Atsisukau į Zayn ir pakėliau antakį.

-Kodėl?

Vaikinas pakilnojo pečius.

-Tu turėtum žinoti.

-Bet aš nežinau,- sunėriau rankas ant krūtinės ir primerkiau akis,- ką tu turi omeny?

-Tu turėtum geriau žinoti kas dedasi tavo gyvenime,- nusijuokė jis.

-Bet atrodo, kad geriau žinai tu.

-Pamiršk,- nusišypsojo Zayn ir apsisukęs ėjo laiptų link, tačiau aš pribėgau prie jo ir užtvėriau jam kelią.

-Raise! Skubinkis, vėžly!- sušuko Ruth.

-Einu!- sušukau ir pažiūrėjau Zayn į akis vėl pakėlusi antakius.

-Kąąą?

-Ko aš nežinau?

-Viską tu žinai,- šyptelėjo jis.

-Pavyzdžiui?

-Galiu parodyti, bet tada nepriekaištauk. Gerai?

-Gerai, parodyk.

-Tikrai sutinki?

-Taip. O kodėl neturėčiau?- paklausiau pasimetusi ir Zayn pasilenkęs, sekundėlei prilietė savo lūpas prie manųjų. Nežymiai išsižiojau. Zayn iš manęs nusijuokė.

Na, visai logiška. Mano brolis mane bučiuoja, aš bučiuoju jį. Atrodo, mūsų santykiai tai kažkas daugiau nei šeima. Tiksliai negaliu pasakyti, bet tai kažkas, ką sunku suprasti. Dėl to mano vaikystė ir yra sugadinta. Sugadintas ir gyvenimas. Tačiau tą akimirką, kažkodėl jaučiausi laiminga. Man patiko būti su Zayn. Man patiko jo apkabinimai, kurių dažnai nesulaukdavau, patiko jo bučiniai, balsas, kvepalų kvapas, jo stilius ir skonis: tiek muzikos, tiek drabužių, bei automobilių. Mes- panašūs. Tiesą sakant, abu panašūs į savo tėtį. Tikriausiai didžiausias troškimas, kurio išsipildymo laukiau taip, kaip nieko kito- tai žinia, kad Zayn kažkokiu būdu įvaikintas arba mano tėtis nėra Zayn tėtis. Tačiau to tikriausiai nesulauksiu. Tai 99% neįmanoma.

-Važiuoju pas Darijų,- tarė jis ir, apėjęs mane, toliau leidosi laiptais.

-Kodėl tu visada važiuoji pas Darijų? Senai bemačiau tave namie.

-Mes turim darbo.

-Jei ne paslaptis, koks jis?

-Paslaptis

-Bent jau duok užuomina.

-Negaliu, tai nelabai legalu,- šyptelėjo Zayn ir apsiavė batus.

-Gerai... Tada nedraugausiu su tavim,- pakabinau lūpą kaip mažas vaikas.

-Tu negalėtum taip,- vis dar besišypsantis vaikinas pamojo man ranka ir išėjo pro duris.

-Raise, po velnių, greičiau!- sušuko Ruth ir aš nuskubėjau į jos kambarį.

Kažkodėl mintyse kartais sulygindavau save su Pelene, o Ruth su Pelenės pikta pamote. Trūko tik piktų seserų, bet kas čia žino kas dar mano gyvenime gali atsitikti.

-Kas atsitiko?- paklausiau Rutos, pamačiusi ją susipainiojusią suknelėje. Jos rankos buvo persuktos, o nugara nerangiai sulenkta. Nusijuokiau, tačiau savo juoką paslėpiau kosėjimu.

-Norėjau apsivilkti ją, bet kažkokiu būdu ji susitraukė.

-Galbūt priaugai svorio?

-Ne! Aš laikausi dietos!-sucypė ji, pažvelgdama į savo lieknas kojas kaip pas manekenę. Aš buvau nesulyginama su ja. Ruta turėjo gražią figūrą, o aš turėjau tik kelias riebalų rinkes ant pilvo ir storą užpakalį.

-Gal išskalbei karštame vandenyje?

-Ne. Aš nevilkėjau jos jau kelis mėnesius.

Patraukiau suknelę į viršų, į apačią, tačiau nieko nesigavo.

-Manau ją reikės kirpti.

-Nė už ką. Tai pati mėgstamiausia mano suknelė.

-Nusipirksi naują.

-Tokios daugiau nerasi. Ją siuvo specialiai man. Užsisakiau ją pirmajam pasimatymui su Robertu.

Patraukiau nuo jos rankas ir pažiūrėjau Rutai į akis.

-Kiek jūs laiko kartu?

-Tris mėnesius,- nusišypsojo ji,- šiandien jubiliejus.

Tada paaiškėjo dar vienas tėčio melas. Jo komandiruotės tai buvo tik dingstis kaip ištrūkti iš namų, palikti savo dukrą vieną ir savaitėmis negrįžti namo, kad tik galėtų susitikti su savo mergina? Jei tai, jis tikrai beviltiškas. Tėtis iš tiesų iškeitė mane į Rutą...

-Tada tikrai priaugai svorio.

-Neįmanoma, nieko nevalgau.

-Na, suknelės šiaip sau nesusitraukia,- pakilnojau pečius ir vėl pabandžiau nuimti jai suknelę,- nieko neišeis, Ruth.

-Nuimk ją nuo manęs! Aš ne stora! Ji tik užstrigo!

-Negaliu, Ruta. Reikia kirpti.

-Neaiškink man ką daryti ir ko nedaryti! Čia mano namai ir aš įsakau tau ją nuimti!

-Atleisk, bet čia ne tavo namai ir tu nenurodinėsi man,- tariau ir išėjau iš jos kambario, palikusi ją susivyniojusią į suknelę ir bešaukiančią mano vardą. Tokia kvaiša kaip ji nenurodinės man ką daryti savuose namuose. Ji man niekas.

Grįžus tėčiui, gavau nuo jo pylos, kad nepadėjau Ruth nusimauti tuos prakeiktos suknelės. Ir išvis, nuo kada jis kalbasi su manimi?

StepbrotherWhere stories live. Discover now